Anuo metu Jėzus tarė Simonui Petrui: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 18–19)
Raktai į Dangaus Karalystę atskleidžia intymų Dievo ir žmogaus sąlytį, dieviškąją ir žmogiškąją Jėzaus Kristaus prigimtis.
Čia kalbama ne apie institucinę galią – ne apie teisę neišrišti nuodėmių, uždrausti ar leisti, uždėti bausmes ar atskirti nuo Bažnyčios.
Tai apreiškimas, kad mumyse neatšaukiamai ir visiems laikams susijungia dangus ir žemė.
Jėzus atėjo ne tam, kad suteiktų žmonėms naujų įrankių valdyti kitus, bet kad egzistuojančią galios sistemą pakeistų tarnyste.
Jis atnešė galimybę perkeisti save ir pasaulį net tuomet, kai atsiduriame prasčiausiose ir beviltiškiausiose situacijose.
Savo širdyje mes galime surišti ir pašalinti kerštą, baimę, iliuzijas bei savigraužą, o atrišti ir išlaisvinti gėrį, meilę, grožį, viltį ir atleidimą.
Per Jėzaus Kristaus Įsikūnijimą ir Išganymą esame įgalinti daryti tai, kas, atrodo, būdinga tik Dievui: atleisti priešams, perkeisti savo skausmą, priartėti prie kenčiančio artimo ir kurti tai, kas jau dabar yra amžinybės dalis.
Tai ir yra dangiškų raktų malonė: atverti Dievą pasauliui, o pasaulį – Dievui. Ir šiuos raktus savo rankose turime kiekvienas iš mūsų.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
