Broliai ir seserys! Niekam nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti, gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė. (Rom 13, 8–10)
Gyvename visuomenėje, kurioje santykiai dažnai matuojami teisinėmis kategorijomis, skolomis ir abipusiais sandoriais – kas kam ką skolingas, kas ko nusipelnė.
Tokiame, dažnai susiskaldžiusiame ir priešpriešų kupiname kontekste, apaštalo Pauliaus žodžiai Laiške romiečiams skamba ne tiesiog kaip moralinis patarimas, o kaip radikali provokacija: „Niekam nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę.“
Paulius įveda paradoksalią idėją: meilė yra skola, kurios neįmanoma grąžinti iki galo. Ji nuolat tęsiasi. Ši amžina skola rodo, kad meilės dinamika neturi pabaigos taško – ji negali sustoti ties riba „tas nusipelnė, o tas ne“.
Ši amžina skola nėra slegianti našta. Priešingai – tai gilioji dvasinė tikrovė, atverianti duris į didįjį krikščioniškos vilties slėpinį: visuotinį išganymą, dar vadinamą apokatastasis.
Dievo meilės skola kūrinijai, kurią jis pats prisiėmė kurdamas pasaulį ir atiduodamas savo Sūnų, leidžia tikėtis, kad jo paieškos nesibaigs, kol bus surasta paskutinė „nuklydusi avis“ (Mt 18, 12–14).
Įstatymas reikalauja teisingumo ir bausmės už nuodėmę. Tačiau Paulius teigia, kad būtent meilė yra įstatymo pilnatvė. Graikiškas žodis pleroma (liet. „pilnatvė“) reiškia kažką, kas yra visiškai užbaigta, kur nieko netrūksta.
Bausmė, kuri neturi tikslo ištaisyti klaidos ir sugrąžinti į meilę, būtų įstatymo nesėkmė, o ne jo pilnatvė. Teismas šioje šviesoje tampa ne kerštu ar bausme, o gydymu.
Paulius ragina: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šis įsakymas suprantamas ne tik kaip elgesio taisyklė, bet ir kaip dvasinė tikrovė – mes visi esame slėpiningai susiję.
Jei turiu mylėti artimą kaip save patį, mano paties išganymas yra neatsiejamas nuo mano artimo išganymo. Jei bent viena siela būtų amžinai prarasta, danguje esančių išgelbėtųjų džiaugsmas, vykdant tobulą meilės įsakymą, liktų nepilnas dėl prarastųjų likimo.
Meilė neleidžia džiaugtis išgelbėjimu vienatvėje tol, kol kitas kenčia. Kad džiaugsmas būtų tikras, jis privalo būti visuotinis ir apimti visus.
„Meilė nedaro nieko pikta artimui“ – tai stipriausias visuotinumo argumentas šiame tekste. Jei meilė nedaro nieko pikta, o Dievas yra tobula meilė, jis negali savo kūrinijai – savo artimui – linkėti amžinų pragaro kančių ar jas užtraukti.
Amžina dvasinė kančia be galimybės pasitaisyti būtų „pikto darymas“. Todėl bet kokia dvasinė bausmė po mirties gali būti suprantama tik kaip ugdomoji, vedanti į apsivalymą ir galutinį susitaikymą.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
