Spalio 2 dieną Šakių kultūros centre vyko nuo pirmųjų vasaros dienų Kudirkos Naumiestyje vykusio Jubiliejinio penktojo plenero „Šviesa – Tiesa“ kūrybinių darbų parodos atidarymas. Tiesa, ją pristatė tik trys jo dalyviai – Romanas Averincevas, Kęstutis Dovydaitis ir Mindaugas Pauliukas.

 

 

Penketą metų Kudirkos Naumiestyje vykstantis meno renginys pamažu tapo miestelio istorijos dalimi. Plenero uždaviniai, paremti Lietuvos himno žodžiais „ir Šviesa, ir Tiesa mūs žingsnius telydi“, visada buvo švietėjiški. Jų tikslas – į uždarą provincijos gyvenimą įnešti meniškos dvasios. Parodos dalyviai konstatavo, kad gyvename neramiais laikais, žiauriame, melo ir smurto pilname pasaulyje. Šiandien lietuvybės dvasiai iškyla banalūs pavojai, su kuriais kadaise susidūrė ir daktaras Vincas Kudirka.

Savo skulptūrą „Medis“ pristatęs menininkas Kęstutis Dovydaitis tvirtino, jog ji iš tiesų panaši į medį – tai yra „Tiesa“, o skulptūrą „Šviesa“ jis tikisi sukurti kitų metų plenere. „O kas buvo pačioje pradžioje? Ar Šviesa, ar Tiesa? – klausė R.Averincevas. – Biblijoje randame, kad pačioje pradžioje buvo Žodis.“ M.Pauliukas tvirtino, kad kuriant pasaulį pirmiausiai vis tik turėjo atsirasti Šviesa.

R.Averincevo kūrybos darbų šventieji (bažnyčios vartų skulptūros) - žemiški, liaudiški, pasak jo, netgi stabmeldiški. Jie apčiuopiami po stipria dažų faktūra, taip ir šaukiančia mums, kad ir šventieji puodus lipdo. Vienas iš jų ypač panašus į indėniškus arba pagonybės laikų stabus.  Viskas labai žemiška, tikra.

Komentuodamas Manto Maziliausko tapybos darbus, M.Pauliukas pabrėžė, kad jie labai mitologizuoti. „Jo mažo formato darbeliai išvaduoja tapybą kaip veiksmą iš daikto vergijos. Net pavydu žiūrėti į jo meninį įkvėpimą. Rask tu man tokį mirties simbolį – dalgį paprastame interjere, - stebėjosi menininkas. – O pagal jį tai – gyvybės simbolis. Pagal senovės baltų žemišką tikėjimą – palaiminimas.“

Tiesos ir Šviesos gyvavimo kontekstą labiausiai atspindi naumiestiečio M. Pauliuko darbas „Sluoksniai“. Jis nutapytas remiantis mitu, kad Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios, kuri priklausė karmelitų ordino, garsėjusio mistiniais šventaisiais ir turtinga ikonografija,  vienuolynui,  lubas kadaise puošė puikios freskos. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė paprastas žmogus prieš gerą šimtmetį žvilgtelėjęs į bažnyčios lubas, kur matė žaidžiančius Angelus ar mistinius vienuolių regėjimus. Vėliau šie piešiniai dingo. Gal buvo paslėpti ir pamiršti po dažų sluoksniu, o jų fragmentai tebelaukia atskleidimo dienos.  

Pasak menininko yra kita, tamsioji šios istorijos pusė, kad šių kūrinių ir jų skleidžiamos žinios galbūt nebuvo niekados. „Juk mes patys, mūsų dabarties realybė ateityje taip pat taps kultūriniu – archeologiniu sluoksniu ir gal visai neįdomiu, ir gal jau labai greitai, - mintimis dalijosi M. Pauliukas. -  Tad noriu palinkėti mums visiems vilties, bent jau sulaukti kito plenero.“

 

„Draugo“ inf.