„Kai tau pasako, kad gana, o tau atrodo, kad dar tiek daug padarytum...“ – taip kalbėjo buvusi mokytoja, žinoma zanavykų poetė Ona Jasinskienė „Aitvarų“ įteikimo ceremonijoje, kur jai už nuopelnus buvo įteikta premija. Kalbinome O. Jasinskienę apie prabėgusius metus, darbą mokykloje, apie dabartį bei kūrybą.

O. Jasinskienė lietuvių kalbos mokytoja dirbo 48-erius metus. Ir dabar, kai mokykloje nedirba jau šešerius metus, ji įsitikinusi, kad šis darbas jai buvo vienas malonumas. Poetė yra mėginusi dirbti administracinį darbą, bet po metų vėl grįžo į mokyklą.

„Pagrindinė priežastis, kodėl grįžau į mokyklą, – jeigu ko nors nepadarė vaikas, tai supranti, kad nepadarė vaikas. O kai kažko nepadaro suaugęs žmogus, nei jį bart patogu, nei pulti mokyti. Administracinis darbas man buvo nemielas. Niekada gyvenime nesigailėjau, kad pasirinkau būtent mokytojos profesiją“, – kalbėjo buvusi pedagogė.

Poetė pasakojo, kad per tiek metų mokinių būta visokiausių, tačiau didelių pykčių tarp jos ir kurio nors mokinio, kiek atsimena, nepasitaikė.

„Turėjau tokią formulę, kuria dalydavausi su vaikais. Sakydavau, kad esame trise: aš, mokinys ir mokslo vežimas. Kurį variantą rinksimės? Mokinys gali mane kinkyti ir pats būti vadeliotojas, galima ir atvirkščiai... O galime susitarti ir drauge tą vežimą tempti... Dar ir dabar su kai kuriais buvusiais mokiniais bendraujame. Žinot, tarp mūsų yra atsiradę draugystės ryšiai. Iš kur aš tai žinau? Jie į mane kartais nebesikreipia „mokytoja“, jie mane vadina vardu“, – apie santykius su buvusiais mokiniais kalbėjo O. Jasinskienė.

Pašnekovė mano, kad gimtosios kalbos dėstymas yra ypatingas, nes yra galimybė sielos atsivėrimams... Ar ji buvo griežta mokytoja? Sako, kad labai vidutiniška. Pavyzdžiui, iš buvusio mokinio, režisieriaus Juozo Javaičio, jau atšventusio 60-metį, dar iki šiol gauna sveikinimus švenčių proga.

„Ir visada jis man primena, kaip gera buvo mokytis lietuvių kalbos. Mėgstu sakyti, kad ordinų ir medalių mums, mokytojams, niekas nedalija – mūsų medaliai vaikšto gatvėmis...“ – dalijosi išmintimi pašnekovė.

2010 m. O. Jasinskienė nusprendė savo vietą „Žiburio“ gimnazijoje užleisti jaunesniems pedagogams ir išėjo į pensiją.

„Viskam ateina savas laikas. Vaikui prieš save matyti jauną, energingą žmogų yra daug maloniau. Kai dar dirbau mokykloje, ilgą laiką atrodė, kad mokiniams dar turiu ką pasakyti... Jei atvirai, pirmieji metai be mokyklos man buvo sunkūs. Kita vertus, tais pačiais metais išleidau savo eilėraščių knygą „Dienų dėlionė“. Pati eilėraščius kompiuteriu surinkau, sumaketavau. Kompensavau laiką“,– apie sunkoką gyvenimo tarpsnį pasakojo moteris.

O. Jasinskienė, turėdama lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą, kompetenciją ir didelę patirtį, kasmet redaguoja Šakių kalendorių ir zanavykų autorių leidinius, prisideda prie bibliotekoje pristatomų autorių kūrybos analizių. Tai ir Algio Augustaičio, Vytauto Rimkevičiaus, Veronikos Masaitienės, Juozo Didžbalio, Marytės Rastupkevičiūtės, Danutės Batisienės ir kt. kūrybos apžvalgos.

Eilėraščius rašyti O.Jasinskienė pradėjo dar besimokydama mokykloje. Ji pati mano, jog kūrybiniai gebėjimai yra ir įgimti, mat mamos sesuo taip pat rašė eiles. Tiesa, dirbdama mokytoja eilėraščius buvo ilgam atidėjusi į šoną. Pirmoji jos eilėraščių knyga „Susikaupimo metas“ buvo išleista tik 1999 metais... O. Jasinskienė prisiminė, kad šią knygą išleisti ją paskatino „Žiburio“ gimnazijos direktorė Jūratė Mozūraitienė, kuri ir į leidyklą knygą vežė, nes poetė prisipažino pati nedrįsusi to padaryti.

„Nežinau, tikriausiai mane kankino nevisavertiškumo kompleksas. Knygą redagavo Robertas Keturakis, bet aš taip ir neišdrįsau su juo susitikti. Aš bijojau kritikos... Čia kaip katei vaikas – svarbu, kad nenupeiktų. Žinoma, dabar jau esu užsigrūdinusi, bet pradžia buvo būtent tokia“, – kalbėjo poetė.

Prakalbus apie laimę O. Jasinskienė pasidalijo savo mintimis teigdama, jog žmogus gali būti laimingas tik tuomet, kai myli save, nes tik tada jis gali mylėti kitus bei jiems kažką duoti.

„Kaip Vydūnas skirstė žmones – „Žmonės sau ir ne sau“. Kurie vertingesni? Žinoma, tie, kurie sau, nes jei turi sau, gali duoti ir kitam. Mano nuomone, jei nemylėsi savęs, nemylėsi ir kitų. Žinot, ...gera vakare suvokti, / kad nuo tavęs šiandieną niekas nepravirko, / ir jaukiai sau nusišypsoti: / Vadinas, meilė atsipirko...“ – pacitavo posmą poetė.

O. Jasinskienė sakė, kad dabar visą turimą jos laisvą laiką „suryja“ arba gera knyga rankose, arba pagalba bibliotekoje. O kitą kartą smagu tiesiog pasėdėti ištiesus kojas ir pailsėti. Nors moteris prasitarė, jog negalėtų visą dieną būti jokio darbo nenusigriebdama.

Beje, poetei šiais metais „Aitvarų“ nominacijų ceremonijoje už visus nuopelnus buvo įteikta rajono savivaldybės įsteigta premija. Kaip pati sakė, slapčia tikėjosi, kad galbūt jai bus įteiktas „Aitvaras“, tačiau premijos ji šiukštu nesitikėjo, tad tai tapo be galo malonia staigmena.

„Esu gavusi ne vieną apdovanojimą, visgi manau, kad didesnio įvertinimo už pastarąjį būti jau ir negali. Jaučiuosi labai įvertinta, gal ir avansu“, – atvirai kalbėjo O. Jasinskienė.