Praėjusią savaitę vykusiame seniūnų pasitarime buvo iškeltas klausimas dėl dviprasmiškos situacijos, susijusios su saleziečių vienuolijos pradininko mūsų šalyje, kunigo Antano Skelčio gimtine, esančia Žalvėderių kaime (Žvirgždaičių sen.). Reikalingas į sodybą kelią nurodantis ženklas ar ne?

Nuėmė. Vėl uždės

Ženklą į kunigo Antano Skelčio gimtinę buvo pastatę kunigo giminaičiai, jis rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Evaldo Sniečkaus raštišku liepimu prieš daugiau nei metus laiko buvo pašalintas. Rajono savivaldybės administracijos direktorius pasakojo, jog A. Skelčio sūnėnas Stanislovas Eugenijus Poniškaitis, išreikšdamas nepasitenkinimą, kad ženklas buvo nuimtas, į jį telefonu kreipėsi ne vieną kartą. Todėl nuspręsta, kad netrukus ženklas vėl bus pastatytas senojoje vietoje.

„Kadangi aš esu prieš tokį kišimąsi, kaip nuėmėme tą ženklą neturėdami tam pagrindo, taip dabar reikalauju, kad viskas būtų atstatyta, kaip buvo anksčiau“, – komentavo administracijos direktorius.

Neskiria lėšų

Jau įsisenėjusia ir, ko gero, neišsprendžiama situacija yra tapęs dar 2005 m. į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktos sodybos atstatymas. S. E. Poniškaitis daugelį metų ieško įvairiausių būdų, kurie padėtų rasti lėšų griūvančių sodybos pastatų atstatymui. Prieš kelerius metus giminaitis kreipėsi į Kultūros ministeriją, prašydamas finansuoti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus, tačiau jam buvo atsakyta, jog šiems darbams nėra lėšų.

Pagalbos S. E. Poniškaitis yra kreipęsis ir į kitas savivaldybes, tarp jų į Vilkaviškio ir Marijampolės, tačiau nė vienas vadovas nesutiko pagelbėti, nes sodyba, esanti Žalvėderių kaime, yra ne jų teritorijoje. Rezultatų nedavė nei pokalbiai su Seimo nariais, nei kreipimasis į Vyskupų konferenciją ir tuometinį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Nieko nežadėjo nei žydų bendruomenė (kunigas A. Skelčys gelbėjo žydus), nei Šv. Jono Bosko pasekėjai, įsikūrę Vilniuje ir Kaune.

Tiesa, prieš penkerius metus, rodos, buvo atsiradusi šviesa tunelio gale: S. E. Poniškaitį buvo pasiekusi gera žinia, jog Lietuvos saleziečių kongregacija pagaliau žada perimti kunigo A. Skelčio tėviškę savo žinion. Tačiau po kiek laiko iš Vilniaus saleziečių namų atėjusios naujienos sunaikino ir šią viltį. Kunigas Alessandro Barelli savo laiške pabrėžė, kad neturi galimybės skirti finansavimo griūvančios sodybos išsaugojimui.

Apmaudu, tačiau ne visos istorijos baigiasi taip, kaip norėtųsi. Kaip prieš kelerius metus S. E. Poniškaitis sakė: „Bėgant metams beliks tik parymoti prie sugriuvusios istorinės bakūžės – kaip toje pasakoje prie suskilusios geldos...“

Nuomonės išsiskiria

Rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyresnioji specialistė kultūros paveldui Inga Navlickienė yra kitos nuomonės dėl nuorodų į sodybas, kurios nėra lankytinos, įrengimo. Anot jos, jei rajono savivaldybės administracija nusprendžia įrengti ženklus, taip pat turėtų turistams užtikrinti, kad tai yra lankytinas objektas, kad jame yra į ką pažiūrėti, yra ką pamatyti, o ne priešingai.

„Savivaldybė turi užtikrinti turistų saugumą. Savaime suprantama, turi užtikrinti ir tai, kad asmenys, aplankę objektą, gautų ir teigiamų emocijų, kad objektas yra gražus, patrauklus... Ženklas buvo nuimtas, nes buvo nesaugu, namas priklauso privačiam asmeniui, o į sodybą atvykstančius pasitikdavo palaidas šuo“, – kalbėjo I. Navlickienė.

Tęsdama pokalbį specialistė dar kartą patikino, jog ženklas buvo nuimtas, nes objektas nėra lankomas. Kultūros paveldo departamentas Kultūros ir turizmo skyriui taip pat akcentavo, jog reikia priimti tokį sprendimą.

„Nesuprantu, kaip į tokios būklės objektą galima siųsti turistus. Viskas buvo padaryta taip, kaip seniai turėjome padaryti. Tačiau vadovai galvoja kitaip, nežinau, gal jie turi informacijos, kad objektas bus sutvarkytas“, – svarstė I. Navlickienė.

Tačiau juk ir dabar situacija nepasikeitusi – A. Skelčio gimtinė nesutvarkyta, lėšų tam niekas neskiria. Todėl kyla klausimas, ar verta buvo priimti sprendimą ir pastatyti ženklą nors į svarbų, tačiau nelankytiną objektą?

Kunigas A. Skeltys (1884–1960) troško įdiegti saleziečių pradininko kunigo Jono Bosko charizmą Lietuvoje. 1927 m. su būreliu saleziečių kunigas A. Skeltys grįžo į Lietuvą ir Vytėnuose įkūrė pirmąją saleziečių įstaigą šalyje. 1934 m. įkurtas saleziečių vienuolynas, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo uždarytas, jo patalpose įsikūrė Raudonoji Armija. A. Skeltys antrosios bolševikų okupacijos metais slapstėsi, buvo suimtas, bet dėl senyvo amžiaus paleistas. Kunigas palaidotas Griškabūdyje.