Zigmas Naujokaitis ne tik 25-erius metus puoselėja vienintelį tokio tipo parką Zanavykijoje, bet surinktus prisiminimus, istorinę medžiagą sudėjo į knygą. D. Pavalkio nuotr.
Gintarė MARTINAITIENĖ
Praėjusį penktadienį Slavikuose, Juškakaimių kaime esančiame Kurynės dendrologiniame parke, beje, vieninteliame tokiame parke Zanavykijoje, ne tik sutikta šio parko įkūrėjo Zigmo Naujokaičio bei jo sūnaus Edmundo išleista knyga „Iš Slavikų krašto praeities“, bet ir pasidžiaugta atnaujintu parku.
Knyga nusilenkiama praeičiai
60-ies egzempliorių tiražu išleistą beveik tūkstančio puslapių leidinį finansavo patys autoriai. Kaip pripažino netrukus devyniasdešimtmetį minėsiantis Z. Naujokaitis, jis tiesiog pradėjo kalbinti žmones, užrašinėti jų atsiminimus ir galiausiai tos medžiagos susikaupė gana didelis pluoštas. Vėliau prie šio darbo prisidėjo ir Z. Naujokaičio sūnus Edmundas.
„Tada iš karto ta medžiaga įgavo formą <...> Jeigu ne Edmundas, tai čia turbūt mano amžiaus tokiai knygai padaryt nebūtų užtekę“, – gyrė sūnų, mat Edmundui nieko nereiškia rasti archyvinę medžiagą, jis yra išleidęs keletą religinio turinio leidinių, turi redaktoriavimo patirties.
Kadangi 2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais, renginio vedėjų Renatos Baltrušaitienės ir Algimantos Kuncaitytės nuomone, knyga „Iš Slavikų krašto praeities“ tarsi nusilenkiama išnykusiems kaimams, pagerbiama jų istorija ir atminimas. Mat knygoje išties gausu įvairiausios 1914–1944 metų laikotarpio medžiagos. Čia aprašomos tam laikotarpiui būdingos pavardės, minimi vietovardžiai, upių pavadinimai, kurie skiriasi nuo dabartinių, daug vietos skirta žymiems žmonėms, partizanams, paminklams kapinėse, įvairiems prisiminimams, religiniam Slavikų gyvenimui. Kaip pastebėjo knygą vartęs ir ypač kunigų istorijomis domėjęsis Slavikų parapijos klebonas Donatas Rolskis, tuo metu Slavikų parapija turėjo didžiulį svorį, joje dirbo „ne bile kokie kunigai“.
„Istorija, kuri surinkta, be galo stipri, turinti prabą, savo vertę – kaip auksas“, – pastebėjo dvasininkas, šią parapiją pavadinęs šventa.
Tačiau knygoje aprašoma ne tik Slavikų praeitis, vietos rado ir Gotlybiškių, Panovių kraštai. Pavyzdžiui, knygoje minima, kad Šilgalių kaimas pirmasis Sūduvoje išskirstytas į vienkiemius, apžvelgiama, kaip Slavikai atrodė to meto periodinėje spaudoje, ką slavikiečiai skaitė bei kokiais slapyvardžiais pasirašinėjo patys autoriai (Pašešupinis, Bambyzas, Piršlys ir pan.).
„1913 m. atidaro pašto skyrių. Paštas eis tris kartus į savaitę. Nuo naujų metų atidarys čia taipogi ir muitinę. Prūsų valdžia jau pranešė, kad pas juos jau renkami pinigai įtaisyti per Šešupę liepto, o važiuotiems – kelto“, – leidinį citavo R. Baltrušaitienė.
Atnaujino parką
Neatsitiktinai knyga pristatyta Kurynės parke, kurį jau 25-metį puoselėja Kaune gyvenantis, bet vasaras čia leidžiantis Z. Naujokaitis. Beje, maždaug prieš dvejus metus šiam beveik 7 ha plotą užimančiam parkui aplinkos ministro įsakymu suteiktas valstybinės reikšmės botaninio gamtos paveldo objekto statusas, atsirado galimybė parko sutvarkymui gauti lėšų. Nuo praėjusių metų čia buvo vykdomas 120 tūkst. eurų vertės europinis projektas. Darbus atlikusi UAB „Hidrokesta“ teritoriją apjuosė 1,2 km ilgio tvora, taip pat įrengta estrada, takai, suoliukai. Viliamasi, galbūt jis sulauks ir daugiau lankytojų, estradoje galės vykti įvairūs kultūriniai renginiai.
„Taip parkas pakilo. Nežinau, gal kada Saugomų teritorijų tarnyba turės lėšų, tada žadėjo dar Kurynės parką paremti“, – sako Z. Naujokaitis, noriai pasakojantis ir apie šio parko atsiradimą.
Neturėjo planų kurti parką
„Net pats nežinau, kaip tas parkas atsirado. Jis pats. Neturėjau aš planų daryti parką“, – prisimena pradžią 1992 m. nuo krūmų ir dilgėlių išvalytame plote, tėvams priklausiusioje žemėje, įvairius augalus ėmęs sodinti Kauno technologijos universiteto mokslinis bendradarbis dr. Z. Naujokaitis. Augalų vis daugėjo ir dabar skaičiuojama apie 600 dekoratyvinių medžių ir krūmų, 300 rūšių bei formų. Parko planų albume Kurynės parkas suskirstytas į penkias dalis – tai keturi sodai ir šilelis. Apskritai, kaip pasakojo Z. Naujokaitis, net specialistai stebisi, kaip dekoratyviniai augalai parke užauga į didelius medžius, kai įprastai pasodinus iš jų nelabai kas išeina. Parke yra ir koplytstulpis, parko klėtelėje įkurtas kraštotyros muziejus, o renginio dieną baigtas statyti ir naujausias eksponatas – Baublys.
Renginio metu Z. Naujokaičiui buvo skirta daugybė padėkos žodžių ir už puoselėjamą parką, ir už ypatingą reikšmę slavikiečiams turintį leidinį. Jie skriejo tiek iš mokyklos, tiek iš valdžios atstovų lūpų, o pats parko įkūrėjas jau vėl svarsto, ką dar padaryti, kaip dar pagerinti šį unikalų gamtos kampelį.
„Tada iš karto ta medžiaga įgavo formą <...> Jeigu ne Edmundas, tai čia turbūt mano amžiaus tokiai knygai padaryt nebūtų užtekę“, – gyrė sūnų, mat Edmundui nieko nereiškia rasti archyvinę medžiagą, jis yra išleidęs keletą religinio turinio leidinių, turi redaktoriavimo patirties.
Kadangi 2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais, renginio vedėjų Renatos Baltrušaitienės ir Algimantos Kuncaitytės nuomone, knyga „Iš Slavikų krašto praeities“ tarsi nusilenkiama išnykusiems kaimams, pagerbiama jų istorija ir atminimas. Mat knygoje išties gausu įvairiausios 1914–1944 metų laikotarpio medžiagos. Čia aprašomos tam laikotarpiui būdingos pavardės, minimi vietovardžiai, upių pavadinimai, kurie skiriasi nuo dabartinių, daug vietos skirta žymiems žmonėms, partizanams, paminklams kapinėse, įvairiems prisiminimams, religiniam Slavikų gyvenimui. Kaip pastebėjo knygą vartęs ir ypač kunigų istorijomis domėjęsis Slavikų parapijos klebonas Donatas Rolskis, tuo metu Slavikų parapija turėjo didžiulį svorį, joje dirbo „ne bile kokie kunigai“.
„Istorija, kuri surinkta, be galo stipri, turinti prabą, savo vertę – kaip auksas“, – pastebėjo dvasininkas, šią parapiją pavadinęs šventa.
Tačiau knygoje aprašoma ne tik Slavikų praeitis, vietos rado ir Gotlybiškių, Panovių kraštai. Pavyzdžiui, knygoje minima, kad Šilgalių kaimas pirmasis Sūduvoje išskirstytas į vienkiemius, apžvelgiama, kaip Slavikai atrodė to meto periodinėje spaudoje, ką slavikiečiai skaitė bei kokiais slapyvardžiais pasirašinėjo patys autoriai (Pašešupinis, Bambyzas, Piršlys ir pan.).
„1913 m. atidaro pašto skyrių. Paštas eis tris kartus į savaitę. Nuo naujų metų atidarys čia taipogi ir muitinę. Prūsų valdžia jau pranešė, kad pas juos jau renkami pinigai įtaisyti per Šešupę liepto, o važiuotiems – kelto“, – leidinį citavo R. Baltrušaitienė.
Atnaujino parką
Neatsitiktinai knyga pristatyta Kurynės parke, kurį jau 25-metį puoselėja Kaune gyvenantis, bet vasaras čia leidžiantis Z. Naujokaitis. Beje, maždaug prieš dvejus metus šiam beveik 7 ha plotą užimančiam parkui aplinkos ministro įsakymu suteiktas valstybinės reikšmės botaninio gamtos paveldo objekto statusas, atsirado galimybė parko sutvarkymui gauti lėšų. Nuo praėjusių metų čia buvo vykdomas 120 tūkst. eurų vertės europinis projektas. Darbus atlikusi UAB „Hidrokesta“ teritoriją apjuosė 1,2 km ilgio tvora, taip pat įrengta estrada, takai, suoliukai. Viliamasi, galbūt jis sulauks ir daugiau lankytojų, estradoje galės vykti įvairūs kultūriniai renginiai.
„Taip parkas pakilo. Nežinau, gal kada Saugomų teritorijų tarnyba turės lėšų, tada žadėjo dar Kurynės parką paremti“, – sako Z. Naujokaitis, noriai pasakojantis ir apie šio parko atsiradimą.
Neturėjo planų kurti parką
„Net pats nežinau, kaip tas parkas atsirado. Jis pats. Neturėjau aš planų daryti parką“, – prisimena pradžią 1992 m. nuo krūmų ir dilgėlių išvalytame plote, tėvams priklausiusioje žemėje, įvairius augalus ėmęs sodinti Kauno technologijos universiteto mokslinis bendradarbis dr. Z. Naujokaitis. Augalų vis daugėjo ir dabar skaičiuojama apie 600 dekoratyvinių medžių ir krūmų, 300 rūšių bei formų. Parko planų albume Kurynės parkas suskirstytas į penkias dalis – tai keturi sodai ir šilelis. Apskritai, kaip pasakojo Z. Naujokaitis, net specialistai stebisi, kaip dekoratyviniai augalai parke užauga į didelius medžius, kai įprastai pasodinus iš jų nelabai kas išeina. Parke yra ir koplytstulpis, parko klėtelėje įkurtas kraštotyros muziejus, o renginio dieną baigtas statyti ir naujausias eksponatas – Baublys.
Renginio metu Z. Naujokaičiui buvo skirta daugybė padėkos žodžių ir už puoselėjamą parką, ir už ypatingą reikšmę slavikiečiams turintį leidinį. Jie skriejo tiek iš mokyklos, tiek iš valdžios atstovų lūpų, o pats parko įkūrėjas jau vėl svarsto, ką dar padaryti, kaip dar pagerinti šį unikalų gamtos kampelį.
Elena iš Keturnaujienos:
