Šiluma apipintą advento pradžią atlydėjo Šakių viešosios bibliotekos organizuojamas renginių ciklas  „Vintažinės Kalėdos“. Debiutinėje renginio dalyje „Vintažas – mielos senienos mūsų gyvenime“  bibliotekos kolektyvas kalbino sendaikčių ekspertę, kolekcionierę, parduotuvės „Naftalinas.lt“ įkūrėją, šakietę Jolitą Matusevičienę.

„Nueikit į savo palėpę ir pažiūrėkit į bet kokį daiktą, kuris turi 30 metų“, – paklausta, kas yra vintažas, juokavo Jolita.

Pasak moters, seni daiktai yra svarbūs tiek, kiek jie kalba apie žmogų. Labai dažnai sendaikčiai žmones susaisto su prisiminimais, o ypač – su vaikyste.

Būtent vaikystėje užgimė Jolitos aistra vintažui, ši aistra keitėsi ir augo. Pasak šakietės, dar būdama visai maža, iš tėvų gautus pinigus ji išleisdavo smulkmenėlėms, kurias kolekcionuodavo. Iš pradžių, jaunoji kolekcionierė rinko trintukus ir atvirukus, o vėliau – kramtosios gumos „Donaldas“ popieriukus. Jolita prisimena, jog tuo laikmečiu tai buvo vienas iš populiariausių vaikų užsiėmimų, savita bendravimo forma ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Pomėgis rinkti įvairiausias įdomybes neslopo, tad galiausiai moteris nusprendė įkurti vintažinių prekių parduotuvę. Tiesa, šiam sprendimui didelę įtaką padarė motinystės iššūkiai – atsiradus mažiesiems, Jolitai teko sendaikčius supakuoti ir saugiai padėti nuošalyje. Pasak kolekcionierės, tada ji suprato, jog ilgus metus kauptiems daiktams trūnyti dėžėse nėra jokio tikslo – reikia pasilikti tik pačius brangiausius, o kitus prikelti naujam gyvenimui.  

Nors užsienyje atiduoti arba parduoti savo nenaudojamus daiktus yra visiškai įprasta praktika, tačiau lietuviams tai tikras iššūkis. Jolitos teigimu, mūsų tautiečiai yra be galo prieraišūs, todėl priimti sprendimą išsiskirti su palėpėje dulkančiais lobynais gali būti labai sunku. Dėl šių aplinkybių daiktai iki „Naftlinas.lt“ parduotuvės keliauja ilgai ir sudėtingai – dažnai kolekcionierė pati važiuoja pas sendaikčių šeimininkus. Tik įsitikinusi, jog žmonės savo daiktus paleisti į pasaulį pasirengę, Jolita juos priglaudžia ir paruošia naujai pradžiai.  Pasak moters, yra buvę tokių atvejų, kaip po savaitės žmonės skambindavo ir klausdavo, kaip savo daiktus gali atgauti, siūlydavo net juos nusipirkti.

J. Matusevičienė pasakojo, kad pirkėjai parduotuvėje apsilanko turėdami labai skirtingų norų. Žmonės nori įsigyti įvairiausių daiktų – nuo senų konservų etikečių iki baldų. Viena populiariausių prekių – konkrečios datos laikraštis, įteikiamas kaip gimtadienio ar vestuvių metinių dovana. Pasak Jolitos, didelio susidomėjimo sulaukia ir senos knygos, kurios klientams dažnai asocijuojasi su vaikyste.

Vis dėlto, Jolitos teigimu, svarbiausia yra ne daiktai, o žmonės. Daiktai tik padeda išlaikyti prisiminimus,  lengviau įveikti netektis. Pačiai moteriai vienas širdžiai brangiausių daiktų yra talismanu tapęs senas prosenelės lagaminas. Prisiminimais sugrįžti į vaikystę Jolitai padeda išsaugotos karnavalo kaukės,  o  mintimis priartėti prie šeimos – laiškų dėžė, kurioje Jolita kaupia ne tik savo, bet ir senus tėvų laiškus.

Kalėdos yra puikus metas prisiminti senų daiktų nešamas istorijas, jomis pasidalinti su šeimos nariais.  Būtent tokią žinutę šakiečiams skleidžia bibliotekos organizuojamas renginių ciklas.

„Kalėdos skirtos tam, kad žmonės savo namuose atrastų senus daiktus, turėtų progą prisiliesti prie jų, prisiminti ir papasakoti, kodėl jie emociškai brangūs. Tai galėtų tapti gražia kalėdine tradicija, kai šeima susėda prie bendro stalo, atsineša daiktus, pasidžiaugia istorijomis, kurias tie daiktai primena. Tai sutvirtintų ryšį tarp kartų, suteiktų tęstinumo jausmą. Mes esam vieni kitų stiprybė ir tos stiprybės semiamės iš savo šeimos istorijos. Dabar, kai patiriame daug įtampos, nuovargio, galėtume susitelkti ir atsiremti į gražius prisiminimus. Prisiminimai yra stiprybės šaltinis“, – mintimis dalinasi bibliotekininkė Inga Matulevičiūtė-Rutkauskienė.

Agnė Kereišiūtė