Laikantis visame pasaulyje populiarios tradicijos Zyplių dvare buvo atšvęstas ir lietuviškasis „Žalias vynas“, kuris čia svečiuojasi jau 11-ąjį kartą. Įvertinti naujojo derliaus vynus susibūrė beveik 150 profesionalų ir bendraminčių iš visos Lietuvos. Renginį vedė Paulius Kovas, o teatrališku pasirodymu nudžiugino jo žmona, aktorė Nijolė Normantaitė. Buvo įteikti ir nuotoliniu būdu vykusio Lietuvos vyno čempionato apdovanojimai.

 

Šįkart susirinkusiuosius sveikino du vyndarius vienijančių asociacijų prezidentai: Erikas Augustinavičius (Lietuvos vyndarių asociacija) ir Ernestas Aušvicas (Lietuvos nacionalinė vyndarių asociacija). Pasak jų, jei jau švenčiama kartu, tai kartu galėtų atstovauti šalies politikos klausimams, kurie susiję su mažaisiais vyndariais. Prezidentus palaiko ir renginyje dalyvavęs vynuogininkų asociacijos prezidentas Ramūnas Pilvelis, kuris šią progą pavadino „sesių susitaikymu“.

Pasak aktorės Nijolės Normantaitės, vynas – vienintelis sendamas tampa mums mielesnis. Ji kėlė nuotaiką svečiams dar iki vyno degustacijos, tad šmaikščiai priminė, kad raginimas „vartoti su saiku“ retam įveikiamas, nes saikas ne tik biralų, bet ir skysčių matas, lietuviškoje tautosakoje yra 6 gorčiai  – t.y. 18 litrų.

Buvo akcentuojama, kad vynas – natūralus gėrimas iš Gamtos, o ne mažiau svarbi už turinį yra jo istorija. R. Pilvelis ragino tai matyti kaip reikšmingą kultūros dalį, kaip priimta nuo Antikos laikų. Panašiomis idėjomis dalinosi pranešimą skaitęs Vyno žurnalo redaktorius Arūnas Starkus. Jis ragino vyndarius laikyti save ne tik amatininkais, bet ir kūrėjais – nešti pasauliui ne vien produktą, bet ir savotišką vyno kultūrą, vartojimo būdą, patirtis, kurių kitur nerasti. Jis pristatė savo įspūdžius iš gastronominių kelionių Kalifornijoje, kur aplankytos mažųjų vyndarių degustacijos prilygsta performansui, o sukurta laisva atmosfera leidžia pajausti gamintojo pasaulėžiūrą.

„Kaip mato pasaulį, taip jį ir atiduoda“, – sakė jis tikėdamas, kad vyndarystės ateitis – kurti unikalias patirtis, o ne konkuruoti.

Lietuvos somelje asociacijos prezidentas Arminas Darasevičius, bene labiausiai apdovanotas Lietuvos somelje, sveikino gausėjančią vynininkų bendruomenę ir ragino daugiau eksperimentuoti su vynuogėmis. Pasak jo, vaisių ir uogų vynai yra labiau panašūs, daugiau nuspėjami, o būtent vynuogė skirtingai atsiskleidžia vyndario rankose ir žada išskirtinumą. Vyndariai džiaugėsi, kad socialiniai tinklai žymiai prisideda prie vyndarystės kultūros puoselėjimo ir per įvairias susijusias grupes suburta apie 50 tūkst. žmonių bendruomenė. Stebėjosi jų žingeidumu ir noru dalinti patirtimis bei įspūdžiais.

Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas E. Augustinavičius dėkojo visiems, prisidėjusiems, kad šventė tobulėja auga ir padeda auginti lietuviškos vyndarystės kultūrą krašte, kuris nėra laikomas vyndarystės kraštu.

„Pokalbis apie vyną – geros kompanijos ženklas“, – sakė Lietuvos nacionalinės vyndarių asociacijos prezidentas E. Aušvicas primindamas, kad tik nuo mūsų pačių priklauso vyno kultūros Lietuvoje kūrimas bei stiprinimas: kiek apie tai žinosime, kiek domėsimės, kiek suprasime apie jo vietą gastronomijoje. Jis kvietė į vyną žiūrėti kaip į meną: neteisti, nevertinti griežtai ir tiesiog mėgautis vyno gėrimo nešama filosofija.

Akloje degustacijoje buvo įvertinti 29 asociacijos narių gaminti vynai. 2021-ųjų metų vynų vynu tapo aviečių vynas. Pirmą vietą sausų vynų kategorijoje gavo Juozo Vilkenio vyšnių vynas, gaminamas iš senosios, paties sode puoselėjamos vyšnių rūšies. Kidulių vyninė iš kitų išsiskiria savo filosofija, tvariu požiūriu į gamybą ir jaukia aplinka, skatinančia kultūringą bendravimą, šeimos tradicijų puoselėjimą, todėl jau puikiai žinoma ir garsina kraštą tautinio paveldo gaminiais.

Ramaškevičių šeima, Zyplių dvaro vyndariai,  buvo įvertinti medaliu Lietuvos vyno čempionate už Zyplių dvaro vynuogyne užaugintų vynuogių vyną. Jie jauną vyną visuomenei pristatė ir savaite anksčiau – pakvietę mėgautis gastronominėmis patirtimis Zyplių dvaro virtuvėje su kuchmistro specialiai sukurtu meniu. Amato puoselėtojai kuria dedamąją, kuri kadais kiekvienam Europos dvarui buvo svarbi tiek kultūriškai, tiek ekonomiškai. Galima tik džiaugtis dvaro ansamblyje sukurtu Provanso lopinėliu, dovanojančiu ypatingas patirtis.

Monika Būblaitytė