Fotografijose – nykstantis Lietuvos kaimas ir ko nebebus

kazakevicius
Paroda „Tai, ko nebebus“ – Tado Kazakevičiaus fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ciklą autorius vadina asmenine sentimentalia kelione ir sako:  „Kaimo žmogus – subjektas, kuris nuolatos mane fotografiškai jaudino.“ D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Vinco Kudirkos muziejuje atidaryta fotografo Tado Kazakevičiaus fotografijų paroda „Tai, ko nebebus“. T. Kazakevičius penkerius metus mopedu keliavo po įvairius Lietuvos regionus, stebėjo ir fiksavo juostiniu fotoaparatu žmonių gyvenimus, jų kasdienybę, bendravimo akimirkas.

Parodos lankytojams pristatoma ne tik pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, eksponuojami kelionių metu parsivežti jau niekam nereikalingi praėjusio gyvenimo reliktai. Lankytoją nustebina ir specialiai kvapų kūrėjos Laimos Kiškūnės sukurtas parodos kvapas, o prie nuotraukų galima paskaityti jose užfiksuotų žmonių mintis arba pasiklausyti garso įrašo. Pirmą kartą Lietuvoje ši paroda buvo eksponuojama kovo mėnesį Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o gruodį atkeliavo į Vinco Kudirkos muziejų.

Fotografija T. Kazakevičiaus gyvenime atsirado prieš trylika metų, gimtosios šalies kaimiškas vietoves pradėjo fotografuoti grįžęs po penkerių Jungtinėje Karalystėje praleistų metų.

„Vis labiau pradėjau domėtis Amerikos klasikine, Didžiosios depresijos fotografija. Amerikiečių Walkerio Evanso, Dorothea Lange ir kitų fotografų dėka amerikiečiai vis dar turi galimybę pamatyti, kaip jų kaimai atrodė iki didžiojo egzodo. Supratau, kad panašus procesas, vykstantis Lietuvoje, turi būti užfiksuotas. Tiesa, iki šiol nesu buvęs Amerikoje. Grįždamas į Lietuvą atostogų su draugu vis važiuodavau į kaimą Švenčionių rajone. Į Lietuvą visam grįžau 2012 m. ir viena iš sugrįžimo priežasčių ir buvo noras fotografuoti Lietuvos kaimą“, – sakė parodos autorius.

kazakevicius2
Parodos lankytojai galėjo apžiūrėti pusę šimto nuotraukų bei kompozicijas, sukurtas iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. D. Pavalkio nuotr.

Todėl 2014 m. T. Kazakevičius leidosi į ekspedicijas po įvairias Lietuvos vietoves – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus.

„Sėdau ant dviračio ir išvažiavau į pirmą kelionę, į tėčio gimtuosius kraštus, Švenčionių rajoną. Tai nebuvo labai paprasta trisdešimt laipsnių karštyje minti su fotoaparatu ir visa manta. Vėliau už gautus stipendijos pinigus nusipirkau mopedą. Ši transporto priemonė važiuoja vos greičiau nei 40–50 kilometrų per valandą, bet toks kelionės būdas buvo tinkamiausias fotografuoti. Kai kurie momentai negali būti sukurti važinėjant automobiliu. Mopedas buvo puiki priežastis jį pasistatyti, paklausti kažkieno kelio ir užmegzti pokalbį bei pažintį su žmonėmis. Tai tapo istorijomis“, – sako fotografas.

Jis priduria ilgainiui supratęs, kad fiksuoja tai, ko daugiau nebebus. Nors savęs klausė, o kas yra tai, ko nebebus?

„Jau prieš šimtmetį Baliui Buračui fotografuojant Lietuvos kaimą daug žmonių jam sakė, kad to nebebus. Kaimo nykimą tarpukariu fiksavo Vytautas Augustinas, vėliau Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, dar vėliau Arūnas Baltėnas... Tai kuris čia kaimas išnykęs ir kuriuo momentu jis išnyko? Taip pat ir aš fiksuoju. Manau, ateinančios kartos taip pat fotografuos tą patį nykstantį kaimą, tik jų jautrumo taškas bus jau kitoks, ir tiek“, – svarstė T. Kazakevičius.

Kuo T. Kazakevičiaus kūryba savita? Jo įamžinti žmonės pozuoja atsipalaidavę, fotografui pasakoja apie kasdienius savo darbus, gyvenimą. Kaimo gyventojai fotografui atveria duris į savo namus, išdidžiai fotografuojasi gimtojo kraštovaizdžio fone, dirbdami lauko darbus.

Fotografas pripažįsta: per penkerius metus po septynių tūkstančių nuvažiuotų kilometrų iš maždaug 130 kadrų – tik 30, kuriais jis tikrai labai patenkintas. Parodoje eksponuojama 50 fotografijų. Parodos atidarymo metu T. Kazakevičius stabteli kone prie kiekvienos fotografijos ir papasakoja jos atsiradimo istoriją, viename iš pirmųjų kadrų – pjuvenų saugykla, kitoje fotografijoje – knyga apie Frankliną Ruzveltą.

„Visuomet aplankau apleistus namus, viename jų radau gulinčią vienintelę knygą apie Frankliną Ruzveltą – prezidentą, kuris Didžiosios depresijos laikais ir valdė Ameriką. Vadinasi, ne atsitiktinumas yra tai, ką aš darau. Ir kiti kadrai yra svarbūs ir mieli. Štai Jadvyga, keliaujanti į Mišias į Krakių bažnyčią. Matai tokį žmogaus taurumą, tas išdirbtas rankas“, – sako T. Kazakevičius pridurdamas, kad prieš paspausdamas fotoaparato mygtuką jis kelias valandas ar net pusdienį bendraudavo su žmonėmis.

Parodos autorius fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“ vadina asmenine sentimentalia kelione, tačiau kiti kadrai, anot jo, šokiruojantys. Viename tokių – troba su plastikiniais langais, grynas autentiškumo naikinimas. T. Kazakevičius stabteli prie fotografijos, kurioje Kretingos vokiečių senosios kapinės, per kurias geležinkeliu važiuoja traukinys, vežantis naftą.

„Šiuo momentu šitos kapinės yra gražiai europiniais pinigais sutvarkytos. Vadinasi, tai ir yra, ko nebebus“, – komentavo vieną iš savo kadrų T. Kazakevičius.

Parodoje net trys kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus surinktų daiktų.

„Man niekada nebuvo lengva paimti tą daiktą. Netoli Pagėgių įėjęs į vieną apleistą namą radau padėtą portretą su rožančiumi ir kryželiu. Nufotografavau ir man atrodė, čia per daug svarbių daiktų, kad juos palikti taip numestus, tačiau aš negalėjau jų paimti, nes man tai buvo per daug asmeniška. Atvažiavęs po trejų metų, radau jau išsvaidytus tuos daiktus... Tuomet ir pasiėmiau. Dabar jie gali gyventi muziejinį gyvenimą“, – pasakoja T. Kazakevičius.

Beje, parodai sukurtas ir tremtinio skutimosi dėžutės kvapas, kurį galima užuosti iš po specialaus gaubto.

kazakevicius3
Ypatingą parodos atmosferą sustiprina specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtas kvapas – tai tremtinio skutimosi dėžutės kvapas, kurį galima užuosti iš po specialaus gaubto. D. Pavalkio nuotr.

T. Kazakevičiaus ciklas „Tai, ko nebebus“ pristatytas „The British Journal of Photography“, taip pat didele apimtimi eksponuotas prestižinėje „Jimei x Arles“ (Kinija) parodoje, „Xposure“ fotografijos festivalyje (Jungtiniuose Arabų Emyratuose) bei daugelyje kitų tarptautinių festivalių.

Šiuo metu T. Kazakevičius su kolega Artūru Marozovu kuria ciklą „Sekma diena“, nuotraukose – Lietuvos bažnytkaimių gyventojai, užfiksuoti sekmadienio rytą po Mišių. Po apsilankymo fotografai grįžta pas įamžintus žmones, padovanodami jiems atspaustas nuotraukas.

Paroda Vinco Kudirkos muziejuje veiks iki vasario 12 d.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Penktadienį vyko Prezidento inauguracija. Ko palinkėtumėte?

klausimelis 07 16Vladas iš Šakių:

Visų pirma – sveikatos. Laimės ir sėkmės darbuose, ilgų, laimingų vadovavimo ir gyvenimo metų. Nelabai ko daugiau ir reikia, nes ir taip labai geras valstybės vadovas. Mačiau daug prezidentų, šitas tikrai linksmas žmogus, malonus – tik geras jo puses matau. Puikiai su užsienio politika tvarkosi, diplomatiškas. Džiaugiuosi, kad jį išrinko, o pačią inauguraciją, be abejo, stebėjau. 

klausimelis 07 16 2

Algis iš Slavikų:

O ką jam gali palinkėti? Aš iš kaimo, pensininkas, man vis tiek. Tegul vadovauja ir viskas. Normalus, geras Prezidentas, nieko nepridursi. Kai perrinko jį, džiaugiausi – jei būtų kas nors kitas atėjęs, vis tiek kitaip nieko nebūtų padaręs. Inauguracijos renginys, manau, svarbus, nes juk pats Prezidentas valstybei svarbus, jis galva, vadovas.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.