Gintarė MARTINAITIENĖ

Šakietį Vytautą Andziulevičių daugelis pažįsta kaip Lukšių seniūną, tačiau ne vienas vis dar nustemba, kad jo laisvalaikio pomėgis – tapyba, o antradienį Zyplių dvare atidaryta ir pirmoji jo darbų paroda „Mano ten – kur prisiminimai“, į kurią suplūdo nemenkas būrys bičiulių bei kolegų.

V. Andziulevičius atviras: nors yra įgijęs agronomo išsilavinimą, yra sportinių balandžių federacijos narys, tačiau tapybai polinkį jautė nuo mažų dienų. Visgi rimčiau tuo susidomėjo prieš maždaug dvejus metus ir nuo tada tapyba jo nepaleidžia. Kadangi ranka drobės ir teptuko ėmė siekti vis labiau, jis pradėjo lankyti užsiėmimus „Mena meną“ studijoje pas dailininkę Indrę Siaurusevičiūtę. Ji pasakojo, kad Vytauto per daug nė mokyti nereikėjo, užteko šiek tiek pastūmėti. Tapytoja džiaugėsi pažintimi su seniūnu, žavėjosi jo užsispyrimu, skrupulingumu detalėms ir sakė, jog kiekvienas jo darbas – tai pasakojimas.

Daugiausiai V. Andziulevičiaus paveiksluose vyrauja įvairūs gamtos motyvai, paukščiai, ne viename darbe vaizduojami arkliai. Štai dukrai tapytame paveiksle – gervės, o žmonai skirtame kūrinyje – jos taip mėgstama jūra. Šį darbą autorius įvardijo kaip patį brangiausią. Žmona Kristina prasitarė, kad pirmą darbą vyras jai padovanojo dar 1991-aisiais ir tada ji net nepatikėjo, kad tai jo darbas.

„Jums jis seniūnas, o man pats geriausias“, – šiltų žodžių sutuoktiniui negailėjo žmona ir džiaugėsi, jog vyras mato gamtą, įvairias detales ir jas fiksuoja.

Ji vylėsi, kad ateityje vyro meną įvertins ir profesionalai.

„Daug dar jis talentų turi“, – sakė moteris, o pats Vytautas žmoną įvardijo ir didžiausia kritike, ir patarėja.

Štai autorių sveikindama Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė atkreipė dėmesį, kad stebint vienus darbus atrodo, jog jie tapyti mėgėjo, kiti atrodo it profesionalaus dailininko darbas, tad ji smalsavo – kodėl?

„Viskas su laiku ir patirtimi“, – sakė V. Andziulevičius ir pasakojo, kad tapydamas stengiasi nesikartoti, netapyti pagal vieną kurpalių, taip pat pabrėžė, kad nieko nekopijuoja, neperpiešia, o drobėn perkelia tai, kas šauna į galvą, kokia emocija aplanko. Štai vienas paskutiniųjų darbų baigtas vasario 24 d., kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą, tai vienintelis darbas su tokia tikslia data. Tiesa, jame ne karas, o žmogus laukuose su arkliu.

„Kas rašo knygas, kas kuria filmus, o aš piešiu, norisi kažką po savęs palikti“, – kalbėjo V. Andziulevičius.

Norinčių jį pasveikinti, pasidžiaugti jo kūryba buvo išties nemažai – gražius žodžius tarė tiek valdžios, tiek bendruomenės, seniūnijos atstovai. Visgi daugelis pastebėjo ir tai, kad Lukšiai ir menas tiesiog neatsiejami. Nesvarbu, kad keičiasi seniūnai, tačiau polinkis menui neatsiejama miestelio dalis. Dažnas pripažino tik neseniai sužinoję apie šį V. Andziulevičiaus pomėgį, tad linkėjo tobulėti ir nesustoti.

Zyplių dvaro rūmuose V. Andziulevičiaus paroda veiks iki liepos 1 dienos.