Jau tapo tradicija, kad Motinos dieną mamas ir močiutes sveikina ne tik vaikai ir anūkai, bet ir Prezidentūra. Tad ši Motinos diena 66-erių Saulinai Kučiauskienei iš Mikytų buvo neeilinė. Kartu su 48 mamomis ir globėjomis iš visų Lietuvos regionų ji apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Keturis vaikus užauginusi Saulena kuklinasi, kad išskirtine mama tikrai nesijaučia.

S. Kučiauskienei šie metai prasidėjo netektimi šeimoje – Anapilin iškeliavo jos sutuoktinis Kazimieras. Susitikus pokalbiui, moteris užsiminė, kad užgriuvo ir džiugūs dalykai, ir ne visai: paglostė širdį laiškas iš Prezidentūros, bet kartu šiek tiek sušlubavo sveikata, tad sako, kad gyvenimas tęsiasi nežiūrint visų negandų...

Šiuo metu S. Kučiauskienė gyvena Mikytų kaime, o gimė netoli esančiame Pažiegždrių kaime, Onos ir Danieliaus Skrickų šeimoje. Augo keturiese – be jos, dar dvi seserys ir brolis. Pasak Saulinos, santykiai su tėvais buvo labai šilti, bendravimas buvo kone pagrindinė jų šeimos vertybė.

„Tėveliai labai nenuolaidžiavo kiekvienai mūsų užgaidai. Tėtis dirbo kolūkyje, mama buvo namų šeimininkė. Kiek turėjom, tiek mums užteko. Visi ėjom į mokyklą, tiesa, penkis kilometrus pėsčiomis per mišką į Lekėčius. Vėliau tėveliai išleido mus į studijas. Aišku, tuomet vaikų ir tie poreikiai buvo kitokie nei dabar, – svarsto pašnekovė ir priduria: – Be abejo, padėdavome tėvams ūkio darbuose. Šienavimas tai buvo neužmirštamas. Daugiausiai šieno vežimas vykdavo vakarais, o jei koks savaitgalis, norisi išeiti į šokius. Tėtis su arkliais nupjaudavo, sugrėbdavo šieną, bet jau sukrauti lauke, vėliau šalinėje tekdavo mums rankomis.“ Moteris su šypsena šiandien prisimena vaikystės ir jaunystės vasaras, prisimena ir mamos pasiūtas vasarines kelnes bei sukneles.

Vėliau Saulina mokėsi tuometiniame Kauno Mičiurino technikume, įgijo sodininkės-daržininkės specialybę, pagal paskyrimą dirbo Šapaluose (Vilkaviškio r.), čia ir susipažino su būsimu vyru Kazimieru, kuris buvo iš greta esančio Kataučiznos kaimo.
„Labai norėjau sugrįžti į savo kraštą, pasitaikius tokiai galimybei, grįžom ir su vyru jau statėm savo namus Mikytuose“, – pasakoja S. Kučiauskienė.

Moteris atviravo, kad pati apie didelę šeimą niekada nesvajojo, tačiau likimas nudžiugino moterį dviem dukterimis ir dviem sūnumis.

„Mylėjom be galo savo vaikus. Jie nebuvo labai išdykę, nereikėjo už jų elgesį raudonuoti mokykloje“, – nedaugžodžiauja moteris.

S. Kučiauskienė džiaugiasi, kad dukra Aušrinė ir sūnus Audrius savo gyvenimą nusprendė kurti gimtojoje žemėje, su sūnaus šeima Saulina šiuo metu ir gyvena Mikytuose. Aušrinė gyvena taip pat netoliese – Zapyškio seniūnijoje. Tik Giedrė ir Mantas šiuo metu apsistojo Anglijoje ir Ispanijoje.

Keturių vaikų mamos teigimu, ką abu su vyru jie turėjo geriausio, įskiepijo ir savo vaikams. O dabar gali džiaugtis ir šešiais anūkais, vyriausiam Dovydui jau penkiolika, jauniausiai Miglei – septyneri.

Nors motinystė, pasak pašnekovės, visada pažeria iššūkių, dabar S. Kučiauskienė gali džiaugtis ne tik vaikais, bet ir marčiomis, žentais, anūkais. Sako, kad visa šeima prie vieno stalo buvo susėdusi berods tik prieš pandemiją, per Kalėdas.

Ir šiandien Saulinos diena prasideda ankstų rytą: keliasi ir skuba surinkti iš gyventojų pienuką, pieno supirkėja Lukšių pieninėje ji dirba 26-erius metus, ir pačios tvarte laukia dar dvi žalmargės. Beje, S. Kučiauskienė  yra Mikytų bendruomenės centro pirmininkė ir vadovauja jam nuo pat įsikūrimo 2007 metais.

„Niekas nebenorėjo daugiau tos veiklos imtis. Kuomet uždarė Pavilkijo pradinę mokyklą, liko tuščias pastatas, tuometinis Lekėčių seniūnas Albinas Kubilius ir paskatino burti bendruomenę. O dabar tam kaime nebėra jau kam daugiau vadovauti. Lyg ir gaila, kad išsiskirstytume. Taip smagu bendruomenės žmones nuvežti kad ir prie jūros, kai kurie net nėra jos matę“, – pasakoja S. Kučiauskienė.

Suranda laiko Saulina ir vienam pomėgiui – mezgimui. Sako, kai žiemą užeina ūpas, tai visiems primezga kojinių, buvo užsimojusi vienu metu megzti ir riešines.

Penktadienį S. Kučiauskienė su dukra Aušrine ir sūnumi Audriumi viešėjo Prezidentūroje, kur atsėmė apdovanojimą. Teiraujamės, kaip vertina šį apdovanojimą.

„Nežinau. Nesijaučiu, kad būčiau verta. Nei tų vaikų daug užauginau. Tiesiog auginau juos, dirbau ir tebedirbu. Labai nustebau, sutrikau, kuomet gavau laišką iš Prezidentūros su kvietimu atvykti, – sako S. Kučiauskienė. – Aišku, vaikai ir anūkai apsidžiaugė. Abejojau, svarsčiau dėl sveikatos gal nevažiuoti. Tuomet Audriukas ir sako, jog galbūt vieną kartą gyvenime Prezidentas kviečia atvažiuoti...“

Pokalbio pabaigoje S. Kučiauskienės pasiteiravus, ar šiandien ji turi svajonių, pašnekovė trumpam susimąsto. Sako, kad šiandien viskas būtų gerai, ir vaikams sekasi, tik kad pandemijos nepultų, karai neateitų.

„Kad sveikata dar leistų krutėti. Kad vaikams sektųsi, anūkams viskas gerai būtų. Ir aišku, kad susitvarkytų tas pasaulis...“ – tokiomis mintimis pokalbį užbaigia S. Kučiauskienė.

Prezidentas Gitanas Nausėda padėkojo mamoms ir globėjoms už jų brangiausią laiką, bemieges naktis ir rūpesčio kupinas dienas, skirtas vaikams, už kantrų, rūpestingą bei išmintingą vaikų auklėjimą, už bendruomeniškumo ir pilietinio aktyvumo pavyzdžius.

„Mama – pirmasis žmogus, kuris palydi naują gyvybę į pasaulį, prisiima atsakomybę už ją, lydi sudėtingame gyvenimo kelyje. Išgyvena dėl klaidų ir pamoko jų nekartoti, padeda rasti sprendimus net sudėtingiausiose situacijose, džiaugiasi tiek kukliomis, tiek didelėmis pergalėmis. Jūs esate svarbiausių principų ir vertybių sergėtojos“, – kreipdamasis į motinas  ir globėjas, susirinkusias  į iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, sakė šalies vadovas.