Balandžio 22 d.  Slavikų laisvalaikio salėje prisiminta iš šio krašto kilusi mokytoja, poetė, kultūros darbuotoja Janina Martišienė, kuriai šiemet būtų sukakę 80. Poezijos ir muzikos vakare „Gyvenime, liepte mažyti...“ skambėjo muzika, buvo skaitomi eilėraščiai, ją pažinoję dalinosi prisiminimais.

Poetė ir prozininkė Janina Martišienė (Gaidytė) gimė 1942 m. balandžio 23 d. Slavikuose. 1960 m. baigė Kidulių vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Apie kraštietės dienas mokykliniame suole, gimtinėje, akimirkas šeimoje liudijo demonstruojamos nuotraukos.

„Kiekvienas žmogus turi savitą, jam vienam težinomą, kitų neliečiamą pasaulį – savas mintis, troškimus, polėkius. Savo slaptąjį – AŠ. Tų minčių turbūt niekada garsiai ir nepasakytum. Bet jos išsiveržia nejučiom... Tas didelis noras padovanoti žmonėms nors mažą kibirkštėlę džiaugsmo, susimąstymo apie save, atitraukti nuo kasdienybės pilkumos, nebaigtų darbų naštos. Amžina – mažo ar didelio – kūrėjo svajonė būti atrastam, suprastam, priimtam. O slapta viltis – parašyti patį gražiausią posmą – neleidžia nurimti“, – J. Martišienės žodžius, išspausdintus „Gimtojoje žemėje“ (1989 m.), skaitė prisiminimų vakarą pradėjusi Slavikų bibliotekininkė Algimanta Kuncaitytė.

J. Martišienė 14 metų vadovavo Šakių rajono kultūros skyriui. Daug metų buvo Šakių literatų klubo „Lygumų šaltinis“ vadove, subūrė iniciatyvinę grupę (iš tos iniciatyvos atsirado Zanavykų seimelis), buvo Lietuvos kultūros fondo Šakių skyriaus pirmininkė.

Gyvais prisiminimais apie J. Martišienę, kaip kultūros skyriaus vedėją, pasidalino tuometinis rajono valdytojas Juozas Urbonas.

„1990-ieji metai nebuvo tokie lengvi. Reikėjo sudaryti naują struktūrą. Tuomet viso rajono kultūros darbuotojai išreiškė savo norą – kultūros skyriaus vedėja ir toliau matyti J. Martišienę“, – kalbėjo J. Urbonas ir pridūrė, kad dėl J. Martišienės tuometinių sprendimų išliko „Jaunystės“ kino teatras, ji paliko pėdsaką ir kuriant Zanavykų muziejų, memorialinį kompleksą „Kančių kelias“ Plokščiuose, statant Vytauto Didžiojo paminklą Kudirkos Naumiestyje.

„Janina, palikdama gilų pėdsaką rajono gyvenime, istorijoje, anksčiau už kitus... atsibudo. Ji yra pirmo Sąjūdžio mitingo Šakiuose, vykusio 1988 m. rugsėjo 25d., dalyvė. Rajono politinė ir vykdomoji valdžia stovėjome vieno tako pusėje, o Janina jau stovėjo kartu su Sąjūdžio aktyvistais“, – prisiminimais dalinosi J. Urbonas.

J. Martišienės gyvenimas ir kultūrinis darbas buvo neatskiriama visuma, o nuoskaudos, jausmai, išgyvenimai išsiliejo poezijos posmuose. Lietuvos atgimimo metais naujai posmuose suskambėjo meilė Tėvynei, gimtajam kraštui, žmonėms. Eilėraščiai suskambo gražiomis dainomis, kurioms muziką parašė kompozitoriai Jurgis Gaižauskas ir Valentinas Bagdonas. Vakare dalyvavę griškabūdiečiai Jūratė Tumosaitė, Vaida Stankevičienė ir Valdas Sinkevičius atliko kelias pagal kraštietės eiles parašytas dainas.

Pasak J. Martišienę pažinojusios poetės, mokytojos, taip pat iš Slavikų kilusios Onutės Jasinskienės, nuo paskutinio susitikimo su J. Martišiene mus visus jau skiria 30 metų tarpsnis...

„Janina man buvo ir vaikystės draugė, ir mokyklos dienų bičiulė, ir pati artimiausia kaimynė. Ypatingai šviesus, jaukus žmogutis. Nuo pat vaikystės mažutė, greita kaip voveraitė, mėgdavusi judrius žaidimus, būdavusi tikra taikos balandė tarp susipykusiųjų. Labai skauda širdį, kad nėra jos šiandien šalia. Manau, kad žmogus nemiršta tol, kol gyvieji jį prisimena... Ir mes Janiną prisimenam, ir dar ilgai prisiminsime, o ateinančioms kartoms liks jos poezijos posmai, kuriuos galima skaityti kaip jos autobiografiją“, – kalbėjo O. Jasinskienė.

J. Martišienės eilės pulsuoja nuoširdumu, gerumu, jautrumu, meile ir atsidavimu savo kraštui. Jos eiles renginio metu skaitė visas pulkas rajono literatų. J. Martišienės eilės ir prozos kūriniai spausdinti rajoninėje ir respublikinėje spaudoje. Jos eilėraščių yra kultūros darbuotojų kūrybos antologijose „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990) ir „Viržių vasara“ (1992). Po mirties išleistas eilėraščių rinkinys „Gimtinės slenkstis“ (1999).

„Dirbom ypatingu laikotarpiu. Bet tokį žmogų, kuris taip mylėtų žmones, retai sutiksi. Kur beeitų vedėja, apžiūros, konkursai, visus apsikabins. Visus vardais žinojo, kiekvieną dainininką, šokėją. Mes kartu darėm pirmąsias Jonines, rengėm tautodailininkų stovyklas“, – pasakojo ilgametė kultūros darbuotoja Laima Mockevičienė.

J. Martišienė žuvo avarijoje 1993 m. birželio 17 d. Trakų r., prie Abromiškių. Palaidota gimtuosiuose Slavikuose. Poezijos ir muzikos vakaro „Gyvenime, liepte mažyti...“ dalyviai aplankė ir J. Martišienės Amžinojo poilsio vietą, uždegė žvakeles.

„Man Janina buvo kaip mama... Ji turėjo du berniukus, sakydavo – tu, Kristinėle, kaip mano mergaitė esi. Aš su ja po visus renginius važinėdavau“, – jau po renginio prisiminimais dalinosi J. Martišienės dukterėčia Kristina Bakaitienė.