Marių Čepulį tikriausiai pažįsta daugelis, juo žavisi visa Lietuva. Gamtos fotografas, TV laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas, knygų autorius savo nuotraukomis ir įtaigiais, neretai šmaikščiais pasakojimais apie gyvūnus besidalijantis feisbuko paskyroje „Čepulio fotoklajonės“. Šakių kraštas – ne išimtis. Todėl Gelgaudiškio kultūros salėje pasiklausyti šio charizmatiško gamtos fotografo istorijų iš naujausios knygos ,,Metai: gamtos fotografo dienoraštis“ susirinko gausybė gerbėjų.
Susitikimo pradžioje M. Čepulis prisipažino, kad ir į mūsų kraštą kartais atvažiuoja dėl čia gyvenančių bitininkų.
Europinis bitininkas arba bitininkas (Merops apiaster) – žalvarninių paukščių (Coraciiformes) būrio, bitininkinių (Coraciidae) šeimos paukščių rūšis. M. Čepulio nuotr.
„Ir dar jūs žadate uostą pasidaryti... Aš tikiuosi, kad nepasidarysite. Jurbarke uostą turite. Užtenka...“ – tokiais pasvarstymais susitikimą pradėjęs gamtininkas suskubo pasidalinti vakarykščia istorija, kuomet stebėjo stumbrus, bet sutiko šernų šeimynėlę.
„Guliu su šventiniais rūbais parkritęs dirvoje. Šernė arčiau priėjo pasižiūrėti... ir pabėgo į rapsus. Bet visą tą laiką, kol aš slinkau iki jų, tuos penkis šimtus metrų, kol gulėjau, visą tą laiką mane ėdė uodai. Todėl šiandien toks užtinęs pas jus atvykau“, – šmaikščiai pradėjo pasakojimą apie savo veiklas M. Čepulis.
M. Čepulio nuotr.
Kalbėdamas apie naująją knygą „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“, jos autorius atskleidė, kad knygai medžiagą rinko septynerius metus ir ji skirta keturiems jo vaikams.
Toliau M. Čepulis pasakojo apie susitikimus su septynių vilkų šeima, lūšimi.
M. Čepulio nuotr.
„Susitikimas su šita lūšimi buvo Vievyje, vidury miesto. Atėjo lūšis pas žmogų, papjovė tris vištas, užkasė savo narve, o pati miegoti nuėjo į apleistą namą. Teko man ją surasti, pagauti. Išvežėm ir paleidom į mišką. Šalia to namo buvo mokykla, vaikai vaikščiodavo. Lūšis niekada nepuola žmonių, jūs esate visiškai jai neįdomūs... Kaip ir stumbrai, kurie taip pat bijo žmogaus, jų yra Lietuvoje apie 300, daugiausiai prie Panevėžio ir Kėdainių“, – tikino gamtininkas.
M. Čepulis atskleidė, kad knygos viršeliui parinko gražiausių jam paukščių – juodakaklių narų – fotografiją dar ir dėl nuostabaus jų balso. Šie paukščiai gyvena Rytų Lietuvoje.
Pasak M. Čepulio, jis į knygą sudėjo gražiausias nuotraukas, tarp kurių užfiksuoti sidabriniai debesys – ledo kristalai, plaukiantys maždaug 80 km aukštyje, pasirodantys daugiausiai birželio mėnesį.
„Esu truputį trenktas ne vien todėl, kad medžioju audras, bet iš tikrųjų gaudžiau žaibą, laikiau skėtį už metalo virš aparato ir gavau srovės... Bet viena iš mano svajonių yra nufotkinti žaibą iš apačios“, – atskleidžia fotomenininkas.
Dar vienas jo nuotykis – norėdamas pagauti gerą kadrą ir užfiksuoti gražuolę sniegeną tiesiog prišalo prie kelio.
„Rinkdamas medžiagą šitai knygai esu gal du kartus skendęs... Eidamas per pelkę įsmukau... išgelbėjo rąstas. Yra man ir užpakalio masažą erelis daręs... Mėgstu fotografuoti Kuršių nerijoje. Atsiguliau, užsimečiau nendres ant viršaus. Pasidėjau žuvies ir laukiu, kol atskris erelis. Aš taip juos fotografuoju. Anksti ryte atskrenda erelis ir hop ant mano sėdimos... Pamaigė nagais ir nuskrido, o aš jį nufotkinau...“– nuotykiu pasidalino gamtininkas.
D. Pavalkio nuotr.
Įdomių minčių M. Čepulis išsakė apie pavasario pradžią, gamtoje jis prasideda per viduržiemį – sausio 25 d., pirmasis pavasario pranašas yra didžioji zylė. O gervės šiemet grįžo vasario pradžioje.
Susitikimo metu pasakojimą apie gamtą menininkas papildė trumpais filmukais, kur buvo galima išvysti jo užfiksuotas auksuotųjų kragų vestuves, kurtinių, tetervinų tuoktuves, išskrendančių gervių klyksmą, kūmučių (nuodingiausių varlių, gyvenančių Lietuvoje) karkimą.
„Gegužę, birželį jau pasirodo lapiukai, voveriukai briedžiukai. Žinutė vaikams: pati pavojingiausia mama miške yra briedė. Man, tiesa, pavyko juos prisišaukti labai arti, kad galėčiau nufotografuoti“, – pasakojo M. Čepulis.
Susitikimo dalyviai sužinojo, kad štai kai kurie drugeliai, tarp jų ir citrinukas, gyvena iki metų laiko. O kokį pusšimtį jonvabalių užfiksuoti fotomenininkui pavyko visai greta savo tėviškės. Taip pat netoli Marijampolės – skydvėžį, kuris nepakitęs beveik 300 mln. metų, harpijos vikšrą, mėlynąją varlę, raguotąjį vieversį, retąją miškinę miegapelę, ruonį. Beje, tik du žmonės Lietuvoje, M. Čepulis ir dar vienas, yra matę stepinį vieversį. O M. Čepulio svajonėse – užfiksuoti kurmį, šermuonėlį, baublį ir dar daug kitų gyvūnų. 
M. Čepulio nuotr.
„Gegužė yra naminių pelėdžiukų lipimo iš medžio metas. Jeigu kur rasite, palikite ramybėje. Visada pelėdos žino, kur yra jų vaikai. Tik pelėdžiukai mėgsta blūdinti. Palikite jį radę, motina jį susiras. Jeigu paimsite, jį nužudysite“, – patarė gamtininkas ir patikino, kad štai didysis apuokas yra pats didžiausias plėšrūnas – ryja kiškius, ežiukus, kitus paukščius.
Gamtos fotografo tvirtinimu, gamta šylant klimatui keičiasi, štai eglės prie 27 laipsnių šilumos išjungia savo gyvybines reakcijas. Jo tvirtinimu, eglės iš mūsų kraštų pasitrauks arba jas suės kenkėjai.
„Pas mus vyraus plačialapiai miškai. Kad miškai bus pas mus visada, tai faktas. Aišku, jeigu mes jų visų neiškirsim ir neužsodinsim rapsais. Pievų liks labai mažai. Jas pribaigs invaziniai augalai – lubinai, rykštenės. O štai su invaziniais šliužais gamta jau kovoja: jų daug daugiau suryja strazdai, ežiukai, antys bėgikės, kai kurie vabalai. Erkių daugėja ir jos atsineša naujus virusus“, – perspėja M. Čepulis pridurdamas, kad ir maldininkai iš pietų atsikraustė ir jau Lietuvoje veda vaikus, butuose apsigyveno svirpliažiogiai, azijietiškos boružės išstumia vietines septyntaškes, Lietuvoje gyvena ir invazinės rūšies Kramerio žieduotosios papūgos.
„Daugės ir pelėdikių... Jūs galvojat, kad pelėdos protingos? Višta ir balandis yra gudresni už pelėdą... Daugėja paukščių rūšių, plintančių iš Pietų. Kai aš pradėjau domėtis paukščiais, buvo 300 rūšių Lietuvoje, dabar 407. Tačiau kai kurie paukščiai pasitraukia: tetervinai, žvyrės, kiauliukės išnyko visiškai. Mažėja ir meldinių nendrinukių. Pievų paukščiai nyksta, nes mes naikinam jų buveines, – tvirtino M. Čepulis pridurdamas, kad iš žvėrių Lietuvoje atsirado šakalas, ir konstatavo: – Žvėrių daugėja, nes kertam miškus. Tuomet atsiranda jaunuolynai, kuriuose žvėrys gyvena ir čia daugiau maisto. Ir dar šiltesnės žiemos, ir dar laukuose rapso prisodinom.“
M. Čepulis kvietė kiekvieną labiau rūpintis gamta, gyvūnų gerove, o į klausimą, kodėl pasirinko fotografiją, atsakė, kad jo dėdė buvo fotografas, bet jis labiau mėgo daryti nuotraukas, o rimčiau fotografuoja maždaug 15 metų. Netikėčiausias klausimas buvo vienos mergaitės – ar gamtininkas moka dainuot?
„Aš dainuoju dukrai lopšinę... bet geriau jums negirdėti“, – šypsodamasis atsakė M. Čepulis.
Aušra iš Valenčių:
