Zanavykija – istoriškai svarbi kaip knygnešių kraštas. Todėl žygių organizatoriai vis dažniau pakviečia pakeliauti knygnešių takais. Praėjusį šeštadienį žygio startas buvo Suvalkiečio sodyboje, Pervazninkų kaime (Kidulių sen.), kuriame XIX a. iš tiesų slėpdavosi knygnešiai.
Praėjusį šeštadienį pėsčiųjų žygis „Sūduvos knygnešių takais 2024“ sutraukė pusę tūkstančio žygeivių kone iš visos Lietuvos, aišku, daugiausiai iš Šakių rajono.
Šeštadienio rytą žygeiviai rinkosi Suvalkiečio sodyboje, kurioje XIX a. iš tiesų slėpdavosi knygnešiai. Tarp žygio dalyvių gausu moksleivių, šeimų su vaikais, vyriausiam dalyviui – 90 metų. Žygio maršrutas buvo sudarytas pagal Šakių krašto knygnešio Mykolo Čelkio atsiminimus. Knygnešiai paprastai eidavo naktį, o išaušus rytui pasislėpdavo pas kokį nors ūkininką, ten padėdavo ūkio darbuose, o sutemus – tęsdavo kelionę toliau. Pervazninkų kaimas kaip tik ir buvo viena iš vietų, kur knygnešiai sustodavo perdienoti. Tad pirmiausiai žygeiviai apžiūrėjo sodybą, jos šeimininkė Aurelija Rutkienė papasakojo, kaip tais laikais gyveno paprasti žmonės ir kaip slėpdavosi knygnešiai.
Organizatorių nuotr.
Vėliau žygeiviai patraukė autentiškais knygnešių takais per Sudargo mišką, palei Jotijos upę, per Švarcgirio mišką. Žygiavo ne keliais, o tiesiai per mišką, kirtimus, laukus. Daugeliui žygeivių, kurie pirmą kartą dalyvavo knygnešių žygyje, tai buvo naujiena ir reta galimybė pamatyti tokias vietas, kur patys nenueitų. Kai kurie dalyviai komentavo, kad pamatė lietuviškas džiungles – tokį įspūdį paliko Jotijos upės slėnių augmenija. Žygeivių laukė ir daug iššūkių: keltis per upelius, o priėjus pelkę – šokinėti nuo kupstelio ant kupstelio, kad nesušlaptų kojų. Buvo ir stačių skardžių, nuo kurių leidžiantis reikėjo draugų pagalbos.
Ir žygio dalyviams teko slėptis, mat keliais patruliavo žandarai, stovėjo pasienio apsaugos postai – jų vietos taip pat buvo autentiškos, atkurtos pagal senovinius žemėlapius. O įkliuvus tekdavo išsipirkti senoviniais rubliais, kuriuos žygeiviai gavo iš „Knygnešių tėvo“.
Istorinių žygių organizatorius MB „Knygnešiai“ vadovas Aivaras Kriščiūnas priminė, kad 1889 m. sausio 30 d. išleistas pirmasis Vinco Kudirkos redaguojamo laikraščio „Varpas“ numeris. D. Pavalkio nuotr.
Žygyje dalyvavo moksleivių grupės iš kone visų rajono mokyklų – tokią galimybę jiems suteikė Šakių rajono savivaldybė, kompensavusi dalyvavimo išlaidas. Moksleiviai turėjo kartu ir pramogą, ir interaktyvią istorijos pamoką. Pradžioje jie pasižiūrėjo trumpą filmuką apie knygnešius, tada apsilankė slaptoje mokykloje, kur daraktorė (Šakių viešosios bibliotekos informacijos ir metodikos skyriaus vedėja Ingrida Jonuškienė) parodė jiems senovines knygas, pamokė skaityti iš senovinių elementorių. Vėliau dalyvavo edukacijoje, kurią vedė Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis ir bibliotekininkė Kristina Tučinskaitė, jos metu jaunieji žygeiviai sužinojo, kokiais maršrutais vaikščiojo knygnešiai ir kaip pereidavo sieną. O tada visa tai galėjo išbandyti ir patys – žygiavo knygnešių takais, sutiko knygnešį, gavo „Aušros“ laikraštį, o kai kas ir visą knygų maišą, slėpė juos nuo pasieniečių ir sėkmingai parnešė į finišą bei už tai gavo prizus.
Organizatorių nuotr.
Su šio žygio organizatoriumi MB „Knygnešiai“ vadovu Aivaru Kriščiūnu dar prieš žygį susitinkame Slavikuose, kur miestelio bendruomenė minėjo spaudos atgavimo 120 metų sukaktį, o A. Kriščiūnas supažindino su knygnešystės laikotarpiu.
„Knygnešiai, sulaikyti su knygomis, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugauti ir nuteisti – tremiami, sodinami į kalėjimą. Kova nenuėjo veltui, 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas“, – susitikimo metu pasakojo A. Kriščiūnas.
Pašnekovas atskleidė, kad gyvena Kaune, yra karys savanoris, jo darbas yra susijęs su informacinėmis technologijomis, mėgsta aktyvų poilsį, kopia į kalnus, domisi Lietuvos istorija, todėl vienu iš pomėgių ir tapo istorinių žygių organizavimas. Nuo 2014-ųjų ėmė rengti maršrutus tiems žmonėms, kurie taip pat domisi Lietuvos istorija ir knygnešyste.
„Vienas iš knygnešių žygių Šakių rajone idėjos sumanytojas buvo iš Bunikių kilęs Ričardas Žilaitis. Aš buvau jo savanorių kuopos draugas ir mane jis pasikvietė, o kai Ričardas tapo Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktoriumi, žygių organizavimą perėmiau aš, – atskleidžia A. Kriščiūnas. – Esu karys savanoris, daug veiklų vykdom miške, mūsų veikla natūraliai panaši į knygnešių.“
Organizatorių nuotr.
Pasiteiravus, ar reikia specialaus pasirengimo pėsčiųjų žygiui, pašnekovas sako, kad jei trasą sudaro 25 ir daugiau kilometrų, reikia nusiteikti, kad teks eiti ne mažiau kaip septynias valandas. Žygių organizatorius tikina, kad svarbiausia žygyje yra gera nuotaika, tačiau nereikia pamiršti į kuprinę įsidėti geriamo vandens, užkąsti, rūbų tiek, kiek jų užsivelkama ant kūno, taip pat pasirinkti patogią avalynę, apsauga nuo lietaus žygyje taip pat gali padėti.
Nijolė iš Gelgaudiškio:
