
Penktadienio popietę Šakių kultūros centre atidaryta paroda dovanojo dar vieną naują patirtį ypač tiems, kam dirbtinio intelekto tema dar nesuprantama, neaiški ir paini. Reklamos srityje besidarbuojanti Tina Sarapinienė dar prieš metus pasakojo, kaip ji įdarbina dirbtinio intelekto įrankius tiek tiesioginiame savo darbe, tiek realizuodama save kūryboje. Keletas jos kūrinių jau buvo eksponuojami Majamyje ir Europoje, o dabar pribrendo laikas ir pirmajai parodai „Kai žodžiai tampa forma“. Autorė juokauja, kad kūrė su visa komanda – pasitelkė mažiausiai tris dirbtinio intelekto pagalbininkus, tačiau vis dėlto jokia mašina nenustelbs to, ką gali ir turi tik žmogus – gebėjimą jausti ir fantazuoti.
Parodoje galima išvysti aštuoniolika T. Sarapinienės darbų. Didžioji jų dalis patogaus ir interjerams labai tinkamo formato. Autorė neslepia, kad nors parodos pasiruošimui laiko turėjo apsčiai, studentiška taisyklė, kai viskas daroma vos ne paskutinę naktį, jos neaplenkė. Darbuose atsispindi pačios įvairiausios temos ir nuotaikos: jei vienur beveik pakvimpa Viduržemio jūros prieskoniais, tai kitur, žiūrėk, jau mintimis keliauji po šiaurietišką peizažą. Tačiau visur pro akis nepraslysta autorės švelnumas, meilė subtilioms detalėms, estetikai.
„Viskas gimsta mano galvoje – užsimerkiu, viską sugalvoju, o paskui pakinkau dirbtinį intelektą“, – sveikindamasi su į parodą susirinkusiais kalbėjo Tina.Kaip ir kiekvienam kuriančiam žmogui, Tinai Sarapinienei svarbus palaikymas. Ji džiaugėsi, kad į parodą atėjo artimieji, bičiuliai, bendradarbiai. D. Pavalkio nuotr.
Ji dėkojo atėjusiems bičiuliams, artimiesiems, darbo kolegoms, nes palaikymas svarbu. Pristatant autorę ir jos kūrybą, nuskambėjo mintis, jog toli gražu ne visi supranta dirbtinio intelekto subtilybes.
„Net ir mano vyras visada klausia, tai kaip čia tuos darbus padarau. Daug kam atrodo, kad juos už mane tiesiog sukuria kompiuteris. Taip, tai padaro kompiuteris, bet jis pats idėjų juk negeneruoja. Kiekvienas paveikslas atspindi mano mintis, jausmus, intencijas. Ir patikėkite, kiekvienam paveikslui reikia skirti nemažai laiko, kol gauni galutinį rezultatą. Iš pirmo karto niekada nepavyksta išgauti to, kas mano galvoje, ką nešiojuosi širdyje. Kad atėjusiems į parodą būtų smagiau ir įdomiau, prie kiekvieno paveikslo sukūriau QR kodą, todėl nuskaičius jį galima pamatyti trumpą animaciją, kuri įgarsinta. Juokaudama sakau, kad man dirbo visa dirbtinio intelekto komanda – mažiausiai trys nariai: vieni įgarsino, kiti kūrė video, treti kūrė paveikslus“, – apie parodos gimimą kalbėjo parodos autorė. D. Pavalkio nuotr.
Beje, laisvalaikiu Tina dar ir tapo, todėl jos mokytoja dailininkė Lolita Rūgytė pasidžiaugė, kad ir ten kūrybinga moteris gražiai skleidžiasi: „Mūsų karta jau nelabai draugauja su naujausiomis technologijomis, bet smagu žiūrėti, kaip kuria jauni žmonės. Ačiū už pažintį su visiškai nauja era kūrybos lauke.“ Jai pritarė ir Rima Rauktienė: „Nieko nesuprantu, bet dar gerai, kad drįstu tai sau prisipažinti. Tačiau apie žodžius, tampančius formomis, suprantu gerai, todėl dėkoju už kitokį proveržį. Išmanome ar neišmanome, bet nesidžiaugti kuriančiais žmonėmis nevalia.“
Tina įsitikinusi, kad menas visada buvo daugiau nei tik linijos, spalvos ar formos. Jis labiau apie idėjas, jausmus, kurių kartais neįmanoma išsakyti žodžiais.
„Dirbtinis intelektas šiandien padeda tuos žodžius ir idėjas paversti nauja forma – vizualiniais kūriniais, kurie peržengia tradicinio meno ribas. Jis veikia kaip tiltas tarp minties ir vaizdo, tarp žmogaus kūrybingumo ir technologijos tikslumo. Jis suteikia mums įrankius, leidžiančius paversti abstrakčias idėjas į gyvus paveikslus, kuriuose net mažiausias niuansas gali tapti svarbia detale. Tai lyg kelionė į vidinį pasaulį, kur vaizdai atgyja ir kiekvienas pikselis pasakoja istoriją“, – mintimis dalijasi autorė. D. Pavalkio nuotr.
Parodos pavadinimas „Kai žodžiai tampa forma“ – tai ne tik metafora. Tai realaus kūrinio gimimo procesas, kurį būtų galima pavadinti savotišku dialogu tarp autorės ir dirbtinio intelekto. Ši paroda yra apie kūrybos laisvę, kurią dovanoja dirbtinis intelektas. Kartu ji yra nebylus paskatinimas vėl pamąstyti apie tai, kas yra menas. Kas jį gali kurti? Kur yra ribos tarp žmogaus ir įrenginio kūrybingumo?
„Mano pačios atsakymai slypi visuose aštuoniolikoje parodoje eksponuojamų darbų. Ribos egzistuoja tik mūsų pačių mintyse“, – sako T. Sarapinienė ir ragina besidominčius užsukti į parodą, kuri dar bus eksponuojama visą mėnesį Šakių kultūros centre, arba pasidomėti, ką ji kuria puslapyje „Rising Garden“.