„Kartais būna – sėdu prie kūrybos ir sau galvoju – ir vėl gėlės...“ – svetingu šypsniu sekmadienį Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinyje pasitinka Audronė Vorevičienė ir prisipažįsta, kad pavadinimą parodai sugalvoti nebuvo lengva. Tačiau po apmąstymų pavadino ją „Verpetai“, nes juk ir kūryba įsuka kaip sūkurys – kartais suviliodama prisėsti prie drobės ir tapyti akrilu, kartais lieti akvarelę ar griebtis pastelės, bet širdžiai vis dėlto mieliausia autorinė technika – tapymas ant dvigubo šilko.
Gal kiek stebina parodai pasirinkta erdvė, tačiau autorė sako, kad, užsimezgus pokalbiui su Šakių kultūros centro Griškabūdžio kultūros padalinio vadove Asta Grigaitiene, sutarta, kad jaukią kūrybos popietę surengs būtent ten. Jaukumo tikrai netrūko – jį sukūrė susirinkęs būrelis draugų, bendradarbių, menui neabejingų vietinių griškabūdiečių, skambėjo smuikelis, vilnijo nuoširdūs sveikinimai.
Audronės kasdienybė sukasi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, kur ji jau ne vieną dešimtmetį dirba dailės mokytoja. Meninę gyslelę, yra prasitarusi kažkada anksčiau, tikriausiai paveldėjo iš mamos, o jos senelis buvo gabus kryždirbys. Net ir kurdama šeimą puikiai žinojo – su Šiaulių pedagoginiame institute sutiktu Algimantu gyvens apsupti kūrybos, dalinsis idėjomis, palaikys vienas kitą šiame ir visuose kituose keliuose.
V. Venslovaičio nuotr.
Dairantis po šviežiausią A. Vorevičienės parodą, kyla vienintelė mintis – ji lieka ištikima sau: augalai, gėlės, subtilumas. Matyt, tai padiktuoja tiek autorės natūra, tiek pasirinkta medžiaga – šilkas.
„Nupirko Algis neseniai man kelias drobes ir liepė pabandyti patapyti akrilu. Pabandžiau... bet ir iškart grįžau prie šilko. Turėjau save kaip nors reabilituoti“, – juokiasi Audronė.
Tie akriliniai pabandymai irgi matomi parodoje. Juose vis tiek niekur nedingsta augalijos motyvai. Anokia čia paslaptis, kad iš gamtos trykštantis įkvėpimo šaltinis beribis. Autorė pasakoja kartais save lyg ir baranti, kad vis tie augalai, vis tos gėlės... Bet čia pat mūru stoja jos sutuoktinis, patikindamas, kad pasaulyje tiek daug augmenijos ir gėlių, kad dar prireiks bene penkių gyvenimų nors dalį jų nutapyti. Tas Audronės braižas artimas ir jos bičiuliams, kurie ragino likti ištikima sau. Dalis paveikslų jau puikuojasi jų namuose, o būna net tokių kuriozų, kad, įsigijus Audronės paveikslą, teko net namus kiek perdekoruoti, kad kitos detalės neapsunkintų švelnaus šilkinio kūrinio. 
V. Venslovaičio nuotr.
Menininkė atvira ir kitiems kūrybiniams pabandymams: yra kūrusi gobelenus, išbandžiusi batikos techniką, kartais patapo ant odos, o kai kuriose knygose galima rasti ir jos iliustracijų. Algimantas Vorevičius šiltai sveikindamas žmoną juokavo, kad kai Audronė sėda prie kūrybos, jam tenka kone pirštų galais vaikščioti. O iš tiesų, prisipažino jis, kad nėra mielesnio vaizdo už kuriančią žmoną, net jei kartais tenka ir petį paskolinti bei paguosti, jei kūryboje kas nesiseka. Audronė taip pat jam dėkojo, kad nuolat palaiko, kad nudirba sunkų paveikslų įrėminimo darbą.
Abejonių nekyla – A. Vorevičienės paveikslai išskirtinio ir lengvai atpažįstamo braižo. Mažyčiai ir didesni gėlių žiedeliai, atrodo, ištyrinėti iki smulkiausių detalių. O tapymo ant dvigubo šilko būdą ji atrado kone atsitiktinai. Anksčiau paveikslus ji tapydavo ant šiek tiek storesnio šilko, o ant visiškai plonučio piešdavo šalikėlius. Kartą ant šilko paveikslo ji užmetė baigtą šalikėlį ir pati nustebo, kaip gražiai persidengė du šilko sluoksniai.
V. Venslovaičio nuotr.
„Supratau kokia graži erdvė atsiveria, kaip žaidžia atspalviai. Šilkas – gyva medžiaga. Kiek šilkverpių darbo sudėta! Gal todėl ir augalai ant šilko suskamba geriausiai“, – dalijasi Audronė.
Ir tikrai – tam skambesiui sunku atsispirti, ypač moteriškoji publikos dalis jaučiasi užkalbinta. Kol vienos bando atrinkti augalų pavadinimus, kitos prisipažino, kad Audronė įkvėpė net pačias tapybą ant šilko išmėginti.
Paroda Griškabūdyje bus eksponuojama mėnesį.
Eduardas iš Griškabūdžio:
