Stereotipų apie įvairias profesijas ir įstaigas apstu, jais gerokai apipinti ir archyvai – pagalvojus apie pastaruosius dažnam iškils blankių patalpų, krūvomis sukrautų apdulkėjusių dokumentų ir nuobodžiai prie jų plušančių darbuotojų vaizdinys. Kita vertus, smalsesniam ar istorija besižavinčiam ieškotojui jie siesis su galybe praeitį skaityti leidžiančios medžiagos, tik ir laukiančios, kol ją kas peržvelgs. Išsiaiškinti, kokie išties tie archyvai ir apie ką sukasi archyvarų kasdienybė, įmanoma tik ten pabuvojus – tokią progą mums ir suteikia Paluobiuose užaugusi, šiandien prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo durų mus pasitinkanti kraštietė Laura Kerušauskaitė.
Pokalbiui su Fotodokumentų skyriaus vedėjos patarėja dirbančia Laura prisėdame jaukiame kabinete, kaip juokiasi pašnekovė, ant „terapinės sofkutės“. Kaip ir dera istorikėms, „terapiją“ vedame chronologiškai – teiraujuosi Lauros, kaipgi ji čia atsidūrė, kas ją paskatino rinktis vėliau į archyvą atvedusias Kultūros istorijos ir antropologijos studijas? Ir čia išgirstu atskiro teksto vertą istoriją – jos seneliai buvo tremtiniai, tad su jų pasakojimais pašnekovė užaugo nuo mažens. Dar vienas svarbus šeimos istorijos epizodas susiklostė jau vėliau, 1989 m., kai Lauros močiutė Marcelė Kerušauskienė ryžosi surasti ir perlaidoti kadaise partizanauti išėjusių brolių palaikus.
„1989 m. ruduo dar buvo pavojinga riba, šiek tiek jau buvo leidžiama judėti, tačiau vyko nuolatinis kišimasis, saugumiečių stebėjimai. Pats perlaidojimas, kaip pasakojo artimieji, buvo labai didelis renginys, buvo minia žmonių – su lietuviškomis vėliavomis, vyko Mišios. Šis įvykis mane labai inspiravo. Mano auklėtoja Griškabūdžio gimnazijoje buvo istorijos mokytoja, gal ir tai darė įtaką renkantis studijas“, – pasakoja kraštietė, 2023m. apsigynusi bakalauro darbą būtent šia tema – apie partizanų palaikų perlaidojimą.
Kaip su šypsena svarsto Laura, istorikams tiesių profesinių kelių ne tiek jau ir daug, vienas iš tokių – archyvas. Pradėjusi nuo darbo Rašytinių dokumentų skyriuje ji jau po metų persikėlė į Fotodokumentų skyrių ir darbui čia negaili pagyrų: kasdienės veiklos labai įvairios, netrūksta dinamikos – tenka dirbti su fotografijų ieškančiais lankytojais, mokslininkais, prisidėti prie parodų rengimo, sugrįžti ir prie pamatinio darbo – vaizdų identifikavimo ir aprašymo. O pastarasis kartais primena detektyvą.
„Mes su kolegėmis dažnai pasidžiaugiame viena kitos atradimais. Yra fotografijų, apie kurias nėra jokios informacijos ant kitos pusės, tada kaip istorikas bandai identifikuoti, kokio amžiaus ta fotografija – sprendi pagal šukuosenas, drabužius, kitus aspektus. Tam į pagalbą pasitelkiam ir literatūrą, straipsnius – kad tik kuo išsamiau fotografiją aprašytume, – pasakoja Laura ir pasidalina vienu linksmu darbo epizodu: – Neseniai, rengiant fotomenininko Algimanto Žižiūno darbų parodą, susiklostė įdomi situacija. A. Žižiūnas sukūrė didžiulį fotografijų ciklą „Veidai ir mintys“, įamžino 1800 asmenų. Jis nufotografuodavo kultūros veikėjus, atspausdindavo fotografiją, nueidavo pas tą žmogų, kad užrašytų jo mintį. Tik jis grįžo ne pas visus. Ir tarp tų neidentifikuotų, neatpažintų buvo vienas, kurį iš karto atpažinau – Vidas Cikana. Galvoju – yes, taip gera širdžiai!“
Kraštiečio V. Cikanos nuotrauka – it lašas jūroje, mat bendrai archyve saugoma daugiau nei 400 tūkst. fotografijų, kaimyniniame Kino skyriuje – apie 10 tūkst. filmų. Didelė dalis jų jau sutvarkyti ir prieinami visuomenei – tereikia apsilankyti specialiose svetainėse.
„Archyvai keičiasi, nori būti atviri visuomenei. Nuostabi svetainė e-kinas.lt – čia visi galime ieškoti giminaičių, artimųjų, vietovės vaizdų. Aš pati pirmą dieną ieškojau visko, kas susiję su Paluobiais, Griškabūdžiu, Šakiais. Taip pat visko atrasti galima ir bendrojoje archyvų sistemoje eais.archyvai.lt – ji apima jau ir rašytinius dokumentus, dalis jų taip pat suskaitmeninta“, – patarimais dalijasi Laura.
Tiesa, kaip pabrėžia kraštietė, kartais vertinga medžiaga guli mūsų pačių namuose. Seni šeimos albumai ar nusipirktose sodybose atrastos fotografijos, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko neišsiskiriančios ir nevertingos, gali tapti tikru lobiu tyrėjams. Tad skubėti jų išmesti ar deginti nevalia – visada yra galimybė pasiūlyti archyvams.
„Visiškos smulkmenos – užfiksuota kaimo buitis, ūkis, karvės – po 20 metų gali tapti labai vertingomis. Tyrėjai kartais nuotraukose ieško elementariausių dalykų, tokių kaip konteineriai, apšvietimas, šiukšlinės – jie tyrinėja kasdienybę, didelė pagalba pamatyti vizualą“, – tikina kraštietė, pabrėždama, kad saugesnės vietos nei archyvai tokioms vertybėms nėra, nes čia įrengtos specialios laikymo patalpos.
Be to, nors dažnai nuo medžiagos perdavimo archyvams žmones stabdo sentimentai, prisirišimas, institucija gali suteikti šiokia tokią kompensaciją – padaryti ir sugrąžinti kopijas.
Nors pašnekovė dirba Fotodokumentų skyriuje, tačiau šiemet jai teko neeilinė galimybė dalyvauti Italijoje vykusioje prestižinėje FIAF filmų restauravimo mokykloje – čia įgyti žinių panoro beveik 200 kandidatų, o atrinkti buvo tik 42 dalyviai iš 30 pasaulio šalių. Restauravimo mokyklos teoriniai mokymai nuotoliu prasidėjo dar balandį, o birželio pabaigoje Laura išvyko į Boloniją.
Pirmąją savaitę po teorinių paskaitų mokyklos dalyviai vakarus leisdavo restauruoto kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“. Čia jie treniravo akį atpažinti kokybišką restauravimo darbą, žiūrėjo nebylųjį kiną, įvairių šalių filmus, tarp jų – restauruotus ir daugybę metų žiūrovų nematytus Čarlio Čaplino kūrinius. Vėliau Lauros laukė darbas laboratorijoje, kur ji su kolegomis perėjo visus restauravimo žingsnius – nuo identifikavimo, fizinio juostų paruošimo, darbo su cheminėmis „ligomis“ iki skaitmeninio restauravimo, spalvų ir garso atkūrimo. Kaip ne kartą pabrėžė jaunoji archyvarė, šiame procese itin svarbus kruopštumas, preciziškumas ir principas, kad pagrindinis restauravimo tikslas – kuo mažiau atitrūkti nuo originalo.
Didelį įspūdį Laurai paliko ne tik darbinė mokyklos programa, kurią čia, deja, galime perteikti tik menkutėmis nuotrupomis, bet ir modernus Bolonijos archyvas, įsikūręs buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Čia taikomos pažangiausios saugumo technologijos, pavyzdžiui, itin degioms kino juostoms saugoti įrengtos patalpos, kuriose deguonies lygis sumažintas iki 15 procentų. Tokioje aplinkoje gaisras fiziškai negali kilti, o darbuotojai ten gali būti tik labai ribotą laiką.
Tiek įspūdžius apie techninius sprendimus, tiek restauravimo praktikas, tiek kolegų iš kitų šalių pasidalijimus patirtimi Laura parsigabeno namo. Ir nors, kaip pati pripažįsta, per kelias savaites specialistu netapsi, tačiau laikas Bolonijoje buvo išties nepamirštamas – miestą ji spėjo pažinti ir bėgiodama, ragavo įvairių valgių, džiaugėsi Italijos saule, o galiausiai dar ir spėjo nuvykti į Lietuvos ir Italijos rinktinių krepšinio varžybas.
„Manau, kad vis dar reikia laiko tą informaciją suvirškinti: telefonas, užrašai pilni medžiagos, konspektų. Ties tuo dirbu, bet esu labai dėkinga Archyvarų tarnybai. Iš esmės reikia tik norėti ir nebijoti išeiti iš komforto zonos – faktas, kad kelionė nebuvo lengva, tikrai nebuvo atostogos. Tačiau dalį širdies palikau Bolonijoje, o kartu ji ir papilnėjo“, – džiaugiasi Laura.
Eduardas iš Griškabūdžio:
