XVI muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ sezonas rugpjūčio 30-ąją finišavo Zyplių dvaro parke, kur maždaug pusei tūkstančio klausytojų skambėjo Jeronimo Miliaus, Česlovo Gabalio ir Felikso Zakrevskio atliekamos roko baladės. Beveik prieš tris mėnesius festivalio uždanga pakilo visai kitu skambesiu – Griškabūdžio bažnyčioje, koncertuojant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui.
Šioje vasaroje būta septynių muzikinių sustojimų – nuo simfoninės bei sakraliosios muzikos iki džiazo, akordeono muzikos ir roko. Kartu tai buvo kelionė po Šakių kraštą: per bažnyčias, dvarus, istorines erdves, bent vienam vakarui tapusias koncertų salėmis. Beveik pustrečio tūkstančio apsilankymų, išparduoti koncertų bilietai ir vis platesnė klausytojų geografija rodo – „Beatričės vasaros“ jau seniai peržengė vietinio festivalio ribas. Tačiau užsiauginus publiką, sako organizatoriai, reikia auginti ir jos muzikinį smalsumą.
Festivalio sumanytoja Augenija Kasparevičienė įsitikinusi, kad sėkmės nevertėtų matuoti vien bilietais ar lankytojų skaičiumi.
„Ne mažiau svarbu, kad keičiasi auditorijos geografija – į Šakių kraštą dėl koncertų atvykstama iš didmiesčių ir kitų Lietuvos vietų, o šalia jų miela matyti pačius ištikimiausius vietinius festivalio bičiulius“, – pastebi ji. Prieš šešiolika metų profesionaliosios muzikos koncertas mažame miestelyje dar galėjo atrodyti kaip kultūrinė avantiūra, šiandien jau nebestebina nei pilnutėlė Griškabūdžio bažnyčia, nei dėl koncerto dešimtis ar šimtus kilometrų įveikiantys žmonės.
Vienu „Beatričės vasarų“ išskirtinumo ženklų tapo ne tik profesionalioji muzika, bet ir jai parenkamos paveldo erdvės. Šiemet festivalio žemėlapį pirmą kartą papildė Sutkų bažnyčia, kurioje Liudas Mockūnas ir Petras Geniušas atliko M. K. Čiurlionio kūrybos įkvėptas improvizacijas. Muzikantai po koncerto stebėjosi akustika – jų vertinimu, čia būtų galima daryti ir profesionalius muzikos įrašus.
Erdves įvertina ir kiti festivalio svečiai. Du festivalius iš eilės Griškabūdžio bažnyčioje koncertavusi Mūza Rubackytė liko sužavėta šia vieta, o pirmą kartą Šakiuose viešėjęs Larsas Danielssonas gyrė jaukią evangelikų liuteronų bažnyčią ir atidžią publiką. Patys Šakiai jam priminė gimtąjį miestą Švedijoje, tad atsisveikinta su viltimi dar susitikti – jau su kita programa.
Ypatingą vietą festivalio žemėlapyje kasmet išlaiko Ilguva, kur vasaras leisdavo Beatričė Grincevičiūtė. Čia jau ketvirtą kartą surengtas „Beatričės piknikas“, jungiantis muziką, vietos istoriją, meną ir gurmaniškus skonius. Festivalio erdvės nėra vien fonas koncertams – jos pačios tampa pasakojimo dalimi.
O tiksliausiai festivalį galiausiai įvertina patys žmonės, po koncertų dėkojantys už vieną ar kitą į Šakių kraštą pakviestą svečią. Festivalio koordinatorė Eglė Plančiūnienė pastebi, kad užsienio atlikėjus publika kol kas prisijaukina atsargiau, o gerai pažįstama lietuviška pavardė ją sutelkia lengviau.
„Būtent čia ir matome festivalio prasmę – ne tik atliepti publikos skonį, bet ir auginti muzikinį smalsumą. Kartais verta išdrįsti pasirinkti nepažįstamą atlikėją ar žanrą – taip gimsta atradimai. Norime, kad pats festivalio vardas taptų savotišku kokybės garantu: jei klausytojas mumis pasitiki, galbūt kitą kartą drąsiau ateis ir į koncertą, apie kurį iš anksto žino nedaug“, – sako E. Plančiūnienė.
Trys šios vasaros festivalio renginiai buvo nemokami, o mokamų koncertų bilietų kainas organizatoriai, lygindami su panašaus lygio renginiais didmiesčiuose, vadina prieinamomis. Plati ir žanrinė amplitudė: šią vasarą čia sutilpo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas simfoninis orkestras, Mūzos Rubackytės atliekama Ferenco Liszto sakralinė muzika, šiuolaikinis džiazas ir roko baladės.
Kas šiandien visa tai sieja su Beatriče Grincevičiūte? Festivalio sumanytoja A. Kasparevičienė jos vardą pirmiausia mato kaip vertybinę ašį.
„Svarbiausia išsaugoti tai, ką šis vardas įpareigoja puoselėti – profesionalumą, muzikinę kultūrą, smalsumą ir aukštą kokybės kartelę, kartu neužmirštant krašto, iš kurio festivalis išaugo“, – sako ji.
Pagarba Beatričei, anot festivalio sumanytojos, nereiškia bandymo atkartoti jos laiką – gyvas atminimas turi kalbėti ir šiandienos žmogui. Keičiasi žanrai, atlikėjai ir erdvės, tačiau pamatinė idėja išlieka: aukščiausio lygio muzika neturi būti vien didžiųjų miestų privilegija. Tad kelias nuo simfoninio orkestro iki roko baladžių nėra nutolimas nuo festivalio ištakų – veikiau šiuolaikiškas būdas jas tęsti.
Tokioms ambicijoms įgyvendinti reikia ne tik idėjų. „Beatričės vasaras“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba (šiemet skyrusi 22 tūkst. eurų), Šakių rajono savivaldybė, svariai prisideda Šakių kultūros centro kolektyvas, rėmėjai ir partneriai.
„Vienas principas tikrai nesikeičia – kokybės sąskaita netaupome. Ir kokybė šiuo atveju nėra vien atlikėjo pavardė afišoje“, – pastebi E. Plančiūnienė. Garsas, vaizdas, turinys, paruošta erdvė, svetingumas – visa tai, anot jos, yra tos pačios festivalio patirties dalys, kurioms reikia žmonių, laiko ir finansinių išteklių.
Beveik pustrečio tūkstančio apsilankymų per vasarą regioniniam festivaliui – svarbus rodiklis. Tačiau po šešiolikos metų ne mažiau svarbu, ar žmogus nori sugrįžti. Akivaizdu, kad „Beatričės vasaros“ savo klausytoją jau užsiaugino, tad dabar laukia kitas etapas – auginti jo smalsumą ir pasitikėjimą pačiu festivalio vardu.
„Svarbiausia ne tai, kiek žmonių šiemet atėjo. Svarbiau, kad jie grįžta“, – sako organizatoriai.
O sugrįžti bus kur – kitąmet laukia XVII „Beatričės vasaros“, jau dėliojama jų programa. Vieni svarbiausių būsimo festivalio dalyvių jau žinomi – tai publika. Muzikai nutilus ji išsiveža bent mažą festivalio dalį su savimi, kad kitą vasarą vėl sugrįžtų jos pasipildyti.
Eduardas iš Griškabūdžio:
