Daugiau nei metus Adelė Liepa Kaunaitė-Ganusauskienė su vyru Martynu statė tapybos studiją ir žinojo, kad ji bus gyva, o kai viešumoje pasirodė intriguojantis „slaptas“ kvietimas rugsėjo 12 d. atvykti į pirmąjį vienos dienos festivalį „Tapk spalva“, buvo aišku – taip sugalvoti gali tik Adelė Liepa. Naująją studiją užpildė dar niekur nerodyti jos paveikslai, muzika, pokalbiai ir žmonės. „Mums nereikia atvežti meno į regioną – mes jį čia kuriame“, – sako tapytoja A. L. Kaunaitė-Ganusauskienė.
Į renginį jau popiet pradėjo rinktis svečiai – tiek iš kitų miestų, tiek vietiniai. Skirtingų profesijų, patirčių ir interesų žmonės, kurie jautrūs menui ir atviri naujoms beprotiškoms idėjoms. Formalios ribos tarp kūrėjos ir žiūrovo čia neliko. Kiekvienas galėjo ne tik apžiūrėti paveikslus, bet ir pasikalbėti su jų autore, klausti apie naujus motyvus, spalvas, kūrybos impulsus ir tai, iš kur visa tai ateina. Iki šio festivalio naujausius Adelės Liepos kūrinius akies krašteliu buvo matę tik patys artimiausi žmonės. Darbai niekur nebuvo eksponuoti, todėl jų pristatymas ir buvo pavadintas „slapta paroda draugams“. Pirmąją pažintį su naujausiais kūriniais Adelė Liepa sąmoningai surengė savo namuose, o jau spalio 6 d. Vilniaus rotušėje bus atidaryta oficiali menininkės darbų paroda.
„Smagu saviems pirma pristatyti, nes paskui visus išpirks“, – pradėdama vakarą juokavo tapytoja ir pakvietė pasiklausyti jos bičiulės smuikininkės Eglės Kaunietytės atliekamų kūrinių. Frazė „Menas be sienų“, dažnai lydinti Adelės Liepos kūrybą, ir vėl puikiai pasitarnavo. Oficialus parodos atidarymas netruko virsti gyvu, laisvu pokalbiu, leidžiančiu neskubant pavaikščioti, įsižiūrėti ir atsiverti atradimams – be iškilmingo atstumo tarp meno ir žiūrovo. Festivalio pavadinimas „Tapk spalva“, akivaizdu, taip pat nebuvo tik skambus šūkis. Adelė Liepa sako siekusi pakviesti žmogų nelikti nuošalyje, o savo buvimu tapti kuriamos aplinkos dalimi.
„Man patinka mintis: šok su tuo, kas šoka su tavimi. Kitaip tariant, norisi kurti su tais, kurie nori kurti, būti ir džiaugtis kartu“, – sako menininkė ir priduria, kad nors tą vakarą žmonių buvo daug, jai įdomu ne surinkti publiką, o surinkti žmones. Skirtumas svarbus: publika dažniausiai ateina stebėti, o žmonės – susitikti. Todėl „Tapk spalva“ neapsiribojo vien pažintimi su paveikslais. Vyko diskusijos apie meną, naują kūrybos etapą ir pačią erdvę, kurioje visa tai buvo pristatyta. Vaizdo pasakojimas leido pamatyti, kaip kilo naujoji studija. Ją Adelė Liepa ir jos vyras architektas M. Ganusauskas kūrė patys savo rankomis. Todėl su šypsena prisiminė visus statybų iššūkius, bemieges naktis, pasiteisinusius sprendimus ir tai, ką šiandien galbūt darytų kitaip. Studija, pasak jų, turėjo tapti ne vien patogesne vieta tapymui. Kartu augo ir sumanymas Lukšiuose kurti gyvą profesionalaus meno erdvę – savą ir atvirą kitiems kūrėjams bei žmonėms.
„Ir čia ne tik apie vienos dienos renginį, norime sukurti vietą, į kurią norėtųsi sugrįžti“, – sako Adelė Liepa.
Naujausi paveikslai, pasakojo menininkė, dažniausiai gimė naktimis. Ir visai ne dėl romantiškos menininko vienatvės, o dėl to, kad kūrybai tekdavo ieškoti vietos tarp motinystės, statybų ir kasdienybės reikalų. Kai baigdavosi dienos darbai, atsirasdavo laiko drobei. Festivalio dieną šie skirtingi gyvenimo sluoksniai susitiko vienoje vietoje: namai tapo galerija, naujoji studija – parodų erdve, o sodas pratęsė paveikslų pasakojimą po atviru dangumi.
Naująjį Adelės Liepos kūrybos etapą žyminčioje parodoje „Regioninis parkas“ kalbama ne apie žemėlapyje pažymėtą teritoriją, o apie žmogaus vidinę būseną. Menininkė atsigręžia į Lietuvos kraštovaizdį kaip į išgyventą patirtį. Panemunių šlaitai, Nemuno tėkmė, Sudargo piliakalnių siluetai, marių horizontai, augmenija ir žmogaus palikti ženklai tampa atspirties taškais tapybai, kurioje konkreti vieta pamažu praranda geografines ribas ir persikelia į žmogaus vidų. Tai nėra vietovių iliustracijos. Peizažas paveiksluose išardomas, perleidžiamas per atmintį, kūną ir tapybos gestą. Upė tampa tekėjimu, piliakalnis – susikaupusios atminties ir laiko ženklu, horizontas – riba tarp to, ką matome, ir to, ką jaučiame. Tapytoja lieka ištikima didelio formato drobėms, kuriose gamta tampa lygiaverte veikėja – gyva, judančia, augančia, nykstančia ir vėl atsirandančia. Žmogaus figūra kartais dar aiškiai atpažįstama, o kartais beveik ištirpsta spalvoje, augmenijoje ar pačioje tapybos medžiagoje. Taip kūriniai kelia klausimą: ką iš tiesų saugome – žemės plotą, pažymėtą žemėlapyje, ar savo gebėjimą išlaikyti ryšį su tuo, kas gyva? Todėl ir „Regioninis parkas“ – tai bandymas saugoti ne tik teritoriją, bet pirmiausia neprarasti ryšio.
Tapybą tą vakarą puikiai papildė E. Kaunietytės atliekama muzika. Skambėjo Telemanno, Bacho ir Piazzollos kūriniai. Sveikindama Adelę Liepą su nauja paroda ir studijos atidarymu, jos bičiulė poetė, žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė prasmingai susiejo menininkės vaikystę Zyplių dvaro pašonėje su šiandien savo namuose kuriama meno erdve. Anot jos, galeriją ir sodą žmonėms atverianti menininkė tęsia senąją kultūros židinio tradiciją – kuria savotišką „mini dvarą“, kuriame susitinka tapyba, muzika ir žmonės.
Pati Adelė Liepa kaip visada lakoniška.
„Menas neturi prašyti leidimo, kur jam būti“, – sako ji ir priduria, kad kūrinys netampa vertingesnis vien todėl, kad pristatomas sostinėje, o profesionalus menas nėra tik didžiųjų miestų privilegija. Galerija gali būti visur, kur žmonės iš tikrųjų susitinka.
Adelės Liepos ir jos vyro Martyno namuose tą rugsėjo 12 d. toks susitikimas įvyko ir jis nesibaigė paskutiniu smuiko kūriniu ar oficialiomis kalbomis. Žmonės dar ilgai apžiūrinėjo paveikslus, bendravo, diskutavo, o vėliau susibūrė prie laužo. Graži rudens diena labai greitai ir smagiai peraugo į naktį ir pokalbiai nenutilo iki vėlumos.
Vienai dienai surengta „slapta paroda“ jau baigėsi, bet atvėrė kur kas daugiau – galimybę Lukšiuose augti naujai, nuo institucinių įsipareigojimų nepriklausomai kultūros erdvei. Kai menas iš tiesų gyvas, baltas galerijos kubas jam visiškai nebūtinas...
Eduardas iš Griškabūdžio:
