Direktorė su darbu atsisveikina savo noru

drazdauskieneGintarė MARTINAITIENĖ

Šakių kultūros centro direktorė Irena Drazdauskienė, šiai įstaigai vadovavusi 21-erius metus, nuo vasario nebedirbs šiose pareigose. Moteris valdiško darbo atsisako savo noru, nors pripažįsta, kad tam reikėjo ir drąsos, ir laiko. Tačiau tuoj pat paaiškina, kad tai sąmoningas ir tikslingas ėjimas, norint keisti savo gyvenimą.

Nuotr. Nuo vasario ilgametį darbą paliekanti I. Drazdauskienė sako, kad tarp keturių sienų nesėdės.

Darbiniai vingiai

Pokalbio pradžioje I. Drazdauskienė prisimena, kad nuo pat vaikystės ji buvo prie meno, žavėjosi muzika, šokiais, tačiau baigusi vidurinę norėjo studijuoti lietuvių kalbą. Nepavykus įstoti į universitetą, ji pasuko kultūriniu keliu ir pradėjo darbą Daukantiškiuose. Vėliau Jurbarke teko dirbti netgi trąšų sandėlyje sąskaitininke, po to vėl grįžo į Šakius. Moteris sukūrė šeimą, paaugino sūnų ir vėl grįžo į darbą. Gyvenimas ją nubloškė ir į Kudirkos Naumiestį, vėliau vėl sugrąžino į Šakius. Čia, sulaukusi tuometinio vadovo Antano Girnio siūlymo, įsidarbino redaktore buvusioje Šakių kino direkcijoje. Jai teko planuoti filmus, ruošti anonsus spaudai, organizuoti susitikimus su aktoriais. Tai, kaip pripažįsta I. Drazdauskienė, buvo labai įdomi ir gera patirtis. Tačiau likimas lėmė, kad esant tuometinei politinei sistemai, teko susipykti su valdžios atstovais, bet dabar sako, jog nei pykčių, nei nuoskaudų dėl to nejaučianti. „Tokie laikai, tokia sistema buvo, tačiau esu mąstantis ir dirbantis žmogus. Visada mano mąstymas linko į laisvą Lietuvą“, - prisiminimais dalijosi pašnekovė. Galiausiai, jau 1991 metais, kino direkcijoje buvo naikinamas etatas ir moteris tiesiog liko bedarbe. Tačiau šio fakto nesureikšmino ir pozityviai žvelgė į ateitį. Neaišku, ar nusiteikimas ar tiesiog palankios aplinkybės lėmė, kad be darbo teko būti neilgai. Nuo 1991 metų spalio ji Šakių kultūros namuose pradėjo dirbti renginių organizatore, o nuo gruodžio 1 dienos – direktore. „Tad 21-eri metai - visiška pilnametystė. Iš viso kultūrai atidaviau 38 metus“, - teigė pašnekovė.

Ėjimas tobulėjimo link

Tad kas atsitiko, kad tiek metų kultūrai atidavusi I. Drazdauskienė nusprendė išeiti iš darbo? Ji pati prisimena, kad prieš keletą metų su kolegomis juokavo, kad jei netektų darbo kultūrinėje srityje, tikriausiai apskritai jokio kito dirbti nemokėtų. „Taip nėra. Galime daug, tik reikia nugalėti baimę keisti gyvenimo būdą“, - tikina Šakių kultūros centro direktorė. Ji pripažįsta, kad tokie dalykai neįvyksta nei per naktį, nei per mėnesį. Nelengva kova su savimi buvo ir jai, nors dabar savo pasirinkimu neabejoja. Buvo sakančių, kad ji tiesiog nesuvokia, kokį svarbų ir drąsų sprendimą priima, bet I. Drazdauskienė tikina viską suprantanti. „Pakeičiau savo mąstymą. Ir dėl šio sprendimo svarsčiau apie metus. Jau praeityje pergyvenimai, svarstymai, abejonės. Tai tikrai sąmoningas ėjimas, norint keisti savo gyvenimą. Tai ėjimas savo tobulėjimo link“, - pripažino ilgametė direktorė. Juk nedings nei žmonės, su kuriais dirbo, nei ji, ir jeigu tik bus noro ir poreikio, bus galima bendrauti, susitikti. Paklausta, ką ji veiks, pripažįsta, kad tarp keturių sienų nesėdės ir kitame darbe nedirbs, nors ir neišduoda, kokia veikla užsiims. Galbūt ateityje, sako, galėsime apie tai atviriau pakalbėti, bet kol nėra tikra, kaip sumanyti tikslai bus įgyvendinti, nemato tikslo jų įvardinti. „Nereikia kaltinti aplinkos, į priekį reikia judėti pačiam. Jei jau viskas negerai, gal tiesiog užsisėdėjai, išsisėmei, tad reikia tik turėti drąsos keisti gyvenimą“, - optimistiškai kalbėjo kultūrininkė.

Šakius – iš aūlo sindromo!

Be suvokimo, jog nori keisti savo gyvenimą, I. Drazdauskienė pripažįsta, kad kultūrinis darbas nėra pats lengviausias. „Būdamas kultūros namų direktoriumi turi būti viskas – elektrikas, statybininkas, inžinierius, režisierius ir t.t. Turi išmanyti viską. Menui ir kūrybai vietos nelieka“, - tikina pašnekovė. Be to, kultūra niekad nebuvo prioritetinė sritis. Šakių kultūros centro direktorė kalbėjo, kad, nors yra minčių bei idėjų, bet kai pradedi galvoti apie jų realizavimą, tiesiog nematai perspektyvos. „Reikalavimai didėja, o galimybės mažėja“, - konstatuoja direktorė, pripažindama, kad kultūra tiesiog buvo jos gyvenimo būdas. Dirbant šį darbą, pasak I. Drazdauskienės, neskaičiuoji nei valandų, nei dienų, nei savaitgalių. Apskritai, kaip svarsto moteris, žinant kokiomis sąlygomis kartais dirba kultūrininkai, belieka apgailestauti, kokia vargšė ta kultūra. Visgi paprašyta įvertinti rajono kultūrinį gyvenimą, I. Drazdauskienė sako, kad jis yra šviesus ir kultūros žmonės padaro tikrai daug. „Senais laikais sakėme - išvaduokime Šakius iš aūlo sindromo. Dabar to nėra“, - mintimis dalijosi pašnekovė. Direktorė pripažįsta, kad vieni rajone vykstantys renginiai lėkštesni, kiti rimtesni, tačiau patys žmonės renkasi, ko jiems reikia. „Galime sakyti, kad tik profesionalus menas yra kultūra, bet kiek daug gražių dalykų atsiranda iš mėgėjiškos kultūros. Tai irgi kultūra. Netgi žeisdavo, kai profesionalai sakydavo, va, užsiiminėja saviveikla, nors jie patys nuo to pradėjo“, - sako direktorė. Tad kaip I. Drazdauskienė suvokia, kas gi ta kultūra? „Tai kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvenimas“, - tikina ji.

Valdišką darbą nuo sausio 31 dienos paliekanti moteris džiaugiasi, kad į jos vietą atėjęs žmogus jau ras dirvą, kurioje galės toliau dirbti. „Neateis į tuščią vietą, kaip atėjau aš. Įdirbis yra. Vien kraštą garsinančių kolektyvų yra 16, nekalbant apie smulkesnius. Jei norėtume parodyti, ką mokame, reikėtų kelių dienų“, - pripažįsta direktorė. Užtat per tą laiką patirta daug gerų emocijų, sutikta daug įdomių žmonių. Tikėtina, kad ateityje jų bus dar daugiau.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.