Praėjusį sekmadienį Vakarų pasaulio krikščionys šventė Dievo Apsireiškimo arba Trijų Išminčių, ne vienam geriau žinomą kaip Trijų Karalių šventę, prisimindami jų simbolines dovanas Betliejuje užgimusiam Viešpačiui – auksą, mirą ir smilkalus.

Šakių evangelikų liuteronų kunigo Virginijaus Kelerto teigimu, šventės pavadinimas Trys Karaliai - tai labiau liaudies kūrybos pasekmė. „Tikriausiai žmonėms taip labiau patiko, taip buvo žaismingiau  Išminčius vadinti Karaliais, - kalbėjo jis, primindamas Evangelijos pasakojimą apie tris Išminčius iš Rytų šalies. „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. (Mt 2,1-2)

Tradiciškai Vakarų Bažnyčioje ši šventė yra vadinama Epifanijos (t.y Dievo Apsireiškimo) vardu. Trijų Išminčių asmenyje tarsi įkūnijamos visos pasaulio tautos ir šalys. Pasauliui apreiškiamas Dievas, kuris daugiau nėra vien tik išrinktosios Izraelio tautos Dievas. Tai visų šalių, tautų ir kiekvieno žmogaus vienintelis Dievas šiame pasaulyje, nepriklausomai nuo išlikusios pagundos kai kurioms tautoms ar konfesijoms reikšti į Dievą ekskliusyvines teises, siekiant paversti Dievą vien tiktai savo konfesijos ar tautos nuosavybe.

 
Kaip šiandien reikėtų vertinti Išminčių dovanas, atneštas Jėzui? Auksas, smilkalai ir mira yra karališkumo požymiai. Auksas – prabanga, šlovė, garbė, nekintamumo, amžinumo ir karališkumo ženklas. Smilkalai – religinių apeigų priemonė, smilkoma dievybei, tad jie reiškia dieviškumo pripažinimą. Mira – aromatingas įvairių retųjų augalų nektarų ir skystų sakų mišinys. Juo Artimuosiuose Rytuose tepdavo kūnus. Tai reiškia, kad Jėzus yra ir žmogus. Taip Išminčiai pagarbina gimusį Jėzų, kuris yra tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Evangelistas Jonas pagautas šio Dievo Apsireiškimo vėliau rašė: „Buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.“ (Jn1,9-13)

Vis tik, pati didžiausia ir svarbiausia dovana yra ne Išminčių dovanos, ne auksas, smilkalai ar mira, o tai, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn3,16) Dievas yra pati svarbiausia ir didžiausia dovana, kuri Epifanijos šventėje yra apreiškiama pasauliui. Nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai priklauso, kaip jis vertina Išminčių atneštas dovanas. Vienų žvilgsniai nukrypsta į karalius, kitų - į auksą, dar kitų - į gamtos reiškinius (pavyzdžiui, Saulės sugrįžimą). Tik išmintingo, dvasingo žmogaus žvilgsnis ir mintys šioje šventėje yra su vieninteliu gyvuoju Dievu, apreiškusiu save Jėzuje Kristuje.  

Ir kaip teigė Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, pas Dievą mes ateiname tušti, pavargę, ištroškę ir alkani, o grįžtame pasisotinę meile, pastiprinti, pavalgydinti, pagirdyti, kupini begale dovanų. Ir visa tai gauname ne už nuopelnus, o iš didžios Dieviškos meilės, kuri mums suteikia visa, kas geriausia. Tai ne mainai. Tai – malonė. Priimkime ją su dėkingumu ir džiaugsmu!