Liepos 25 dieną  lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis. Išvarę paskutinę pradalgę pjovėjai skambindavo dalgiais, skelbdami pabaigtuves. Paskutinio nenupjauto rugių plotelio viduryje dėdavo tam skirtą duonos kepalą ir pjaudavo sustoję aplink ratu – kad javų dvasia nepabėgtų.

 

Mūsų protėviai tikėjo, kad, pjaunant rugius, derliaus dievybė traukiasi į nenupjautą plotą, kol galiausiai pasislepia paskutiniame pėde. Taigi jam buvo teikiama didžiulė reikšmė, paslaptinga galia. Nenupjautą plotelį vadindavo jievaru. Paliktus rugius supindavo į kasą ir nulenkdavo šeimininko sodybos pusėn. Ją palikdavo lauke. O iš kasos varpų pindavo vainiką, kurį parnešę pakabindavo garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Vainikan kiekviena rišėja įpindavo po keletą varpų ir perduodavo kitai. Visa tai darydavo giedodamos tam tikras apeigines jievaro giesmes. Baigę darbus pjovėjai risdavosi kūliu vakarų Saulės kryptimi, šaukdami: „Barai, barai!“ ir „Baigta baigta!“

Šeimyna iškilmingai sutikdavo darbininkus ir apliedavo vandeniu, šaukdami „Skalsa!“, kad kitais metais rugiai derėtų, mat vandeniui teikiama vaisingumo, sveikatos, stiprybės galia.

„Draugo“ inf.