„Misliau, kad nieko nesuprasiu“,- teigė ne vienas, atvykęs į literatūros ir muzikos valandą „Gyvosios tarmės“.

 

Kad ir kokiomis skirtingomis tarmėmis bekalbėtų žmonės, susišnekėti jiems padeda nuoširdumas. Taisyklė pasiteisino ir šįkart. Šakių viešojoje bibliotekoje vykusio renginio metu atvykę svečiai dainavo, skaitė savo kūrybą, bendravo žemaitiškai, dzūkiškai, aukštaitiškai, tačiau visi rado bendrą kalbą.

Renginyje dalyvavo etnologė Gražina Kadžytė, rašytojai Birutė Jonuškaitė, Justinas Kubilius, Juozas Vitkauskas, dzūkiškas dainas dainavo solistas Danielius Sadauskas. Svečiai teigė, kad kai kurių dalykų bendrine lietuvių kalba išreikšti neįmanoma, juos galima pasakyti tik tarmiškai, todėl nereikėtų bijoti kalbėti tarme. Rašytojas J. Kubilius pasakojo, kad rašyti apie tėviškę bendrine kalba, ne žemaitiškai, jam tiesiog buvo per sunku. Augalų, takelių, daiktų, kuriuos nuo pat pirmojo žodžio vadino žemaitiškai, jam tiesiog širdis neleido įvardinti nieko širdžiai nesakančia bendrine kalba. Jis skaitė savo eiles ir prozą, o visi susirinkę aukštaičiai klausėsi šios keistos ir galbūt daugeliui sunkiai suprantamos žemaitiškos šnekos. Zanavykų apsuptyje gyvenanti Violeta Simanavičienė papokštavo, kad jau 30 metų bando šakiečius išmokyti žemaitiškai. „Pasakiau eilėraštį ir neklausiu, ar suprato. Klausiu, ką suprato. Kai pasako, tai išeina antras eilėraštis“,- kaip visada šmaikštumo nestokojo moteris.

Į popietę susirinko nemažai žmonių, kurie noriai dainavo liaudies dainas, taip pat pirko B. Jonuškaitės knygelę „Užsagstyk mane“ ir D. Sadausko įrašytus kompaktinius diskus.

 

„Draugo“ inf.