Tikriausiai nedaugelis žino, kad Ožio dieną mūsų protėviai rengdavo įspūdingas rudens palydas. Jei daugelyje Europos šalių Šv.Martyno diena buvo laikyta ganiavos pabaigtuvių diena, kurią suvesdavo visų praėjusių metų sąskaitas, įvertindavo derlių ir nuostolius, grąžindavo materialines bei dvasines skolas, tai Ožio diena buvo kupina ritualų, skirtų žiemai pakviesti.  

 

Jeigu lietuviai šiandien kaime puoselėtų senąsias tradicijas, tai Ožio dieną ožkų ir ožių ragus puoštų karūnomis bei kaspinais, taip, kaip Sekminių dieną karvutes puošia vainikais. Dabar Ožio dienos lapkričio 12 – ąją tiesiogiai niekas nemini, kasdieniniame žmogaus gyvenime šios dienos papročių neliko, tačiau folklorinių ansamblių dėka apie ožį tebeskamba liaudies dainos, išlikę ratelių, šokių, žaidimų ir orų spėjimų. O dar praėjusio amžiaus pradžioje, parginę gyvulius į tvartus, piemenys susirinkdavo krūvon ir surengdavo apeiginį balto ožio „aukojimą“ arba „sniego lauktuves“, burdavo, ar greit ateis žiema, kada iškris pirmasis sniegas.

Ožio dieną būdavo dėkojama dievams už sveikų ir riebių gyvulių auginimą, gerą derlių, sukauptas atsargas, bei prašoma pašarų skalsos ir geros žiemos. Baltas ožys tapdavo tarpininku tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulio. Pasak etnografų, ši diena buvo itin svarbi, nes prisnigus piemenėliams prasidėdavo savotiškos atostogos, nebereikėdavo tęsti ganiavos. Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą - vilties medį - triskart saulės kryptimi apvesdavo baltą ožį, kurio ragai būdavo papuošti karūna kaip karaliaus.

Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Vedant ožį aplink beržą, būdavo sakomi žodžiai: „Sniegas, sniegelis, sniegutis“ ir švelniai plakama ožiui per šonus. Jei ožys greitai subliauna, reiškia, greitai snigs. Jei tik po kurio laiko – sniego greitai nesulauksi. Vesdami ožį aplink medį, stebėdavo jo akis: jei ožys žiūri į šiaurę – snigs, žiema greitai ateis, jei į pietus – dar nebus žiemos.  Jeigu po šitų apeigų sniegas greitai nepasirodydavo, tuomet ritualas – ožio vedimas aplink medį - būdavo kartojamas iš naujo.

Ožio dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Šiuose ritualuose, piemenėlių išdaigose, vaidybiniuose žaidimuose  slypi baltiškoji tautos praeitis. Klausimas tik toks: ar ji mums įdomi? Ar vertėtų pasklaidyti dulkėtas kraštotyros knygas? Ar tiesiog bėgti laukan žiemos kviesti? Jau lapkričio vidurys, o sniego dar vis nėra. Galbūt todėl, kad ožių mūsų dienomis niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, tai ir snigti neskuba.

 

„Draugo“ inf.