Sintautų „Bičiulės“ nesėdi rankų sudėjusios

biciulesPrieš septynerius metus Sintautuose susibūrusi Moterų veiklos grupė „Bičiulės“ laiko veltui nešvaisto. Dvidešimt garbaus amžiaus sulaukusių Sintautų bendruomenės moterų šiandien aktyviai dalyvauja ir kūrybinėje, ir pažintinėje, ir pramoginėje veikloje.
 
Nuotr. Keliaudamos po Vištyčio apylinkes Sintautų bičiulės apsilankė prie šaltinio, kurio vandenį vietiniai gyventojai laiko šventu, mat tikima, kad jis išgydė ne vieną ligonį.
 
Moterų veiklos grupės vadovė Liudvina Kutkaitienė teigė, kad jei kitose organizacijose yra branduolys, kuris ir renginius organizuoja, ir į sceną lipa, o kitiems nariams lieka tik pasėdėti, pažiūrėti ir pasivaišinti, tai Sintautų moterys be išimties visur dalyvauja visos. Jos neužmiršta viena kitos nei renginiuose, nei kelionėse, nei džiaugsmo, nei skausmo valandą – pagelbsti ir mirus artimajam, ir švenčiant gimtadienius. Senjoros nepamiršta su šventėmis pasveikinti vienišų miestelio gyventojų ar be tėvų globos likusių vaikų, tvarko senąsias Smilgių kaimo kapinaites. Jos turi savo grupės emblemą, dainuoja susibūrusios į ansamblį, kuriam vadovauja Jūratė Navickienė, o akordeonu groja Audronė Bingelienė.

Veiklios moterys ir šiais metais nesėdėjo rankų sudėjusios. Prisilaikydamos savo iškeltų uždavinių, jos toliau eina švietėjiško, kūrybinio, pažintinio, pramoginio ir dvasinio tobulėjimo kryptimi. Vasaros metu „Bičiulės“ daugiausiai laiko skiria kelionėms. Jos aplankė antrąja Kernave vadinamus Sudargo piliakalnius, pasigrožėjo nuo jų atsiveriančia nuostabia gamtos panorama, išgirdo daug įdomių faktų apie senąją iš akmens statytą bažnyčią, kurios tik griuvėsiai šiandien belikę. Sudargo bendruomenės centro pirmininkė Albertina Dragūnaitienė moterims papasakojo Sudargo istoriją, garsėjančią ne tik mūšiais su kryžiuočiais, bet ir knygnešių žygdarbiais. Grįždamos į Šakius moterys nepamiršo užsukti ir į Kurynės parką, kuriame auga 690 įvairiausių krūmų ir medžių. Juos pasodino buvęs Kauno technologijos universiteto mokslinis darbuotojas dr. Zigmas Naujokaitis.

Daug įspūdžių bičiulėms paliko kelionė į Rusnę, kur tikra atrakcija tapo pasiplaukiojimas laivu iki Kuršių marių švyturio, pakeliui susipažįstant su įdomiomis vietovėmis – Mingės kaimu, kormoranų perimvietėmis, vandens lelijų kilimais, atsivėrusiomis vandenų platybėmis. Labiausiai moterims patiko laivo kapitono Broniaus Kalvaičio ekskursija į negyvenamą salelę, kurioje jis savo keleivėms išvirė nuostabiai gardžią žuvienę.

Vasaros kelionės tęsėsi po savo rajoną. Moterys domėjosi naujam gyvenimui prikeltais Gelgaudiškio ir Zyplių dvarais, kurie lankytojus pasitinka gražiai sutvarkyta aplinka ir puošniomis rūmų menėmis, kasmet vis gražėjančiu Lekėčių miesteliu, Linos ir Ginto Čekauskų šeimos įkurtu etnografiniu muziejumi, kuriame gausu įvairiausių senovinių daiktų. Jis ypač patiko moterims, mat nukėlė jas į jaunystės dienas, kai grojo patefonai, bildėjo staklės, ūžė rateliai, ant krijelių (krijelis – prietaisas, ant kurio sukami siūlai) vyniojosi verpalai.

Bičiulės nepamiršo pasidairyti ir po kaimyninį Vilkaviškio rajoną. Vilkaviškyje jos aplankė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus paminklą, kur prisiminė šio ryškiausio XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautinio atgimimo pradininko, istorijoje vadinamo „tautos patriarchu“,  gyvenimo kelią.  Nuvykusios į Paežerių dvarą, kur jas pasitiko muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, papasakojęs moterims apie dvaro praeitį, aprodęs muziejuje saugomus eksponatus ir mielai palydėjęs į Salomėjos Nėries gimtinę Kiršuose. Pakeliui keliauninkės užsuko į Kybartus, o po to ir į Vištytį. Čia poetas Vytautas Zdanavičius jas supažindino su akmeniu, kuris Lietuvoje yra trečias pagal dydį po Anykščių ir Barstyčių didžiųjų akmenų, nuvedė prie šaltinio, kurio vandenį vietiniai gyventojai laiko šventu, mat tikima, kad jis išgydė ne vieną ligonį.

L.Kutkaitienė prasitarė, kad moterys ne tik keliavo, bet ir Tarmių metams skirtą renginį suorganizavo. Jo metu Emilija Petravičienė susirinkusiuosius supažindino su lietuvių kalbos tarmėmis ir jų ypatumais. Vera Grybauskienė padainavo keletą dzūkiškų dainų, Antanina Klimaitienė aukštaitiškai perskaitė savo kūrybos eilių. Renginio viešnia – žemaitė iš Plungės (dabar gyvenanti Sintautuose) supažindino su žemaitiška šnekta.

Moterų klubo narės surengė suėjimą mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai – Vėlinėms paminėti. Jos nepamiršo padėkoti tiems, kas skaudžią netekties valandą ištiesia pagalbos ranką, ir įteikė Padėkas Sintautų giedoriams Onai Antanaitienei, Teresei Piečaitienei ir Vitui Matijošaičiui. Bičiulės džiaugiasi galimybe susitikti, pabendrauti, pasidalyti prasmingomis gyvenimo akimirkomis.

„Draugo“ inf.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.