Ilgametis Šakių rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs Plokščių žemės ūkio bendrovės savininkas Vytautas Bitinas jau kuris laikas pasitraukęs iš verslo bei politinių ir visuomeninių pareigų. Nepaisant to, laiką interviu pavyko suderinti ne iš karto – veiklos V. Bitino gyvenime netrūksta. Šviesią rudens popietę galvoju klausimus žmogui, kurio autoritetas ir patirtis įpareigoja paklausti tiek apie visuomeninio, tiek asmeninio gyvenimo patirtį.Nuotr. Vytautas Bitinas džiaugiasi galėdamas praleisti daugiau laiko su šeima, matyti, kaip auga mažiausios anūkės Liuka ir Jorilė.
Visada buvote užsiėmęs žmogus, pataisykite, jei klystu, bet tikriausiai nesate labai laisvas ir dabar. Ką veikiate, kuo užsiimate šiuo metu?
Gyvenu įdomų ir pakankamai aktyvų gyvenimą. Nesu iš tų, kurie laiką leidžia tik namuose. Man sąvokos laisvas ar užsiėmęs yra sąlyginės. Jei savo užimtumą lyginčiau su darbo tempu, buvusiu prieš keletą metų, sakyčiau, kad esu labai laisvas žmogus. Tokia laisvė – didelis džiaugsmas. Ir jei tik įmanoma, ja turime pasinaudoti. Dažnai manome, kad be mūsų sugrius pasaulio dalis, kurioje esame svarbūs. Iš tiesų niekas nesugriūva.
Labai aktyvių darbų nepasiilgau. Turiu įsipareigojimus pasirūpinti savo investicijomis, dalyvauti kai kurių sprendimų priėmime. Domiuosi tuo, kas vyksta visuomeniniame gyvenime, apie tai padiskutuojame.
Ar nenutiko taip, kad dabar, kai atsirado tam tikra distancija, pradėjote pamatyti visuomeniniame politiniame rajono gyvenime kai kuriuos dalykus, kurių lig šiol nepastebėjote, arba juos tiesiog ėmėte šiek tiek kitaip vertinti? Jei taip, pasidalinkite savo atradimais.
Didelių atradimų nepaskelbsiu. Nebuvau labai svarbus politinis veikėjas anksčiau, nesu visai atsiribojęs nuo politinio rajono gyvenimo ir dabar. Bet dabar esu labiau stebėtojas ir politikų veiklą vertinu kaip eilinis rajono gyventojas. Negaliu sakyti, kad pritarčiau visiems daromiems sprendimams. Bet pozityvius pasikeitimus matau. Atsakingiau žiūrima į užimamas pareigas ir toms pareigoms priklausančią atsakomybę, drąsiai ieškoma problemų sprendimų. Tai pagrindiniai dalykai siekiant sėkmingo darbo bet kokiose pozicijose. Tikiu, kad rajono politiniame gyvenime atsiras bendri strateginiai susitarimai, atsiras aiškus ir įvairiomis kryptimis suderintas rajono vystymo planas. Jei savo rajone tikrai norime gyventi gerai ir gražiai, turime susitarti.
Kokius laikraščius, žurnalus, interneto portalus skaitote? Ar pasitikite spaudoje esančia informacija? Ko pasigendate mūsų rajono laikraščiuose?
Skaitau abu rajono laikraščius, atskirus respublikinės spaudos leidinius, paskaitau pagrindinių internetinių portalų informaciją. Vertinu analitinius straipsnius.
Man patinka, kad rajono spaudoje žmonėms pateikiama daug pozityvios informacijos. Galbūt, būtų įdomūs platesni reportažai iš atskirų rajono seniūnijų – kuo gyvena seniūnijos žmonės, kuo džiaugiasi, kur mato didžiausius skaudulius. Žmonėms tai galėtų būti gilesnis susipažinimas su rajonu ir galimybė pasigarsinti, pristatyti savo kraštą. Aktyviai aptarinėjamos pastaruoju metu filmuotos laidos apie Šakių kraštą parodė, kad tai žmonėms svarbu.
Ar yra tam tikrų fundamentalių dalykų mūsų rajono savivaldybės darbe, žmonių mąstyme, kurie, Jūsų nuomone, trukdo mums tobulėti, pasiekti gerų ekonominių rezultatų? Kokių darbinių ydų pats labiausiai nemėgstate?
Neišskirčiau darbo savivaldybėje, bet manau, kad bet kuriame darbe siekti rezultatų labiausiai trukdo prisitaikėliškumas ir stengimasis savo darbą padaryti „nematomą“ ta prasme, kad nesulauktum pastabų, klausimų ar kitokio dėmesio. Jei darbuotojas rytą ateina į darbą laukti darbo pabaigos, negalėtume kalbėti apie proveržius, pokyčius ir rajono patrauklumo kūrimą. Visada labiausiai vertinau mąstantį ir aktyvų žmogų. Tai nebūtinai vadovas, gali būti paprastas darbininkas, siekiantis savo darbą padaryti geriausiai. Gal prisitaikėliškumo ir abejingumo išmokome dar anais laikais, kai už mus viskas buvo suplanuota. Bet nepriklausomoje Lietuvoje kitokiam suvokimui turėjome jau daug laiko. Subrendo nauja karta, kuri šiandien dirba kartu su mumis. Tai turėtų būti pati geriausia terpė mūsų valstybės augimui – vyresniosios kartos patirtis ir jaunimo idėjos, veržlumas, maksimalizmas.
Kaip supratote, kad jau atėjo laikas pasitraukti iš aktyvaus politinio gyvenimo ir verslo?
Kažkokio ypatingo supratimo nebūna. Tiesiog mes visi skirtingai pasirenkame ir turime skirtingas pasirinkimo galimybes. Esu įsitikinęs, kad jaunesnis žmogus, kuris čia augina ar augins savo vaikus, neabejotinai toliau už mus projektuos savo veiklos ir savo aplinkos perspektyvą. Taip susiklostė, kad darbinėje ir visuomeninėje veikloje teko priimti sprendimus, kurie paliesdavo daug žmonių. Stengiausi dirbti taip, kad būtų kuo mažiau nusivylusių. Visada atsakingai vertinau savo veiklos galimybes, suvokdamas, kad turima patirtis yra tik vienas faktorius, ypač politinėje veikloje. Kai politikoje pasimeta esminiai dalykai, norėdamas likti sąžiningas, turi pats surasti kelius pasikeitimams arba leisti tai daryti kitiems. Norėjau tiek verslo, tiek savo politinės veiklos patirtį perduoti jauniems žmonėms tada, kai ji dar yra vertinga. Manau, kad tai padaryti pavyko. Rajono savivaldybės taryboje dirba jaunas, perspektyvus Plokščių krašto žmogus Tautvydas Šukys, o Plokščių žemės ūkio bendrovei sėkmingai vadovauja Martynas Miliūnas – bene jauniausias žemės ūkio įmonės vadovas Lietuvoje. Malonūs visi susitikimai su šiais jaunais žmonėmis.
Gal, atsiradus daugiau laiko, atsirado ir naujų pomėgių, gal atgaivinote senus?
Naujų pomėgių turbūt neieškojau. Daugiau laiko skiriu skaitymui. Neskubėdamas noriu sudėlioti savo veiklos archyvą. Gal kažkam bus įdomu, juk mūsų gyvenimas praėjo didelius istorinius pokyčius. Visada mėgau keliauti, tai darau ir dabar. O didžiausias pomėgis dabar – džiaugtis šeima.
Kiekvieno žmogaus, kuris sugebėjo daug pasiekti gyvenime, norisi daug ko paklausti, pasisemti patirties. Gal galėtumėte pasidalinti, kokios darbinės, verslo pamokos buvo svarbios Jūsų gyvenime?
Gyvenime turim daug pamokų, tik ne visas jas išmokstame. Svarbiausia savo darbinės veiklos patirtimi laikau bendravimą ir bendradarbiavimą su įvairiais žmonėmis. Ši patirtis išmokė labiausiai vertinti tiesą, duoto žodžio laikymąsi ir pagarbą žmogui – nesvarbu, kokias pareigas jis užimtų.
Dar vienas klausimas: ar teko rizikuoti? Man atrodo, kad yra skirtumas tarp neišmanėlio ir profesionalo rizikos. Pastaroji kyla iš nuojautos, išugdytos daugybės patirtų ir išmoktų profesinių dalykų. Kaip Jūs suprantate riziką?
Sutinku, kad rizika būna profesionali, siekiant konkretaus pamatuoto tikslo, ir kita, galbūt mažiau pamatuota – pavyks ar nepavyks. Mano darbinė veikla buvo žemės ūkyje, todėl rizikuoti teko dažnai. Ko gero, visas žemdirbių darbas yra „rizikos zonoje“. Verslo planavimas, rinkos pokyčiai, naujos technologijos, gamtinės sąlygos ir darbo organizavimas žaibiškai keičiantis aplinkybėms nuolat diktuodavo iššūkius. Rizikuoti stengiausi profesionaliai, bet, žinoma, buvo rizikos, kuri nepasiteisino. Tačiau profesionali rizika verslą visada veda į priekį. Rizikuoti linkėčiau visiems, tai yra sėkmės būtinybė.
Pagal ką vertinate gyvenimo kelyje sutiktus žmones? Ar žmogaus vertę visada atspindi jo pasiekimai gyvenime, gal kartais tai nėra svarbu?
Pasiekimai žmogaus gyvenime svarbus dalykas. Tačiau tikrai ne nuo pasiekimų priklauso žmogaus vertė. Esu sutikęs daug paprastų, bet kartu ir labai nuostabių žmonių. Sąžiningumas, atsakomybė ir santykiai su kitais žmonėmis man yra patys svarbiausi dalykai vertinant žmogų.
Skirtingais žmogaus gyvenimo etapais svarbūs skirtingi dalykai. Ko palinkėtumėte tiems, kurie dar tik kopia į karjeros aukštumas?
Pirmiausia linkėčiau tikėti tuo, ką darai. Pačioje pradžioje nelengva suprasti, kad ne karjeros aukštis bus svarbiausia. Svarbiausia – šalia esantys žmonės. Taigi antras palinkėjimas – dėl asmeninių ambicijų niekada neaukoti esminių žmogiškumo principų. Juk aukštai stovintis prastas žmogus prastai ir atrodo...
Sima Kazarian
Julius iš Lukšių:
