Dažnas mūsų pamąsto apie galimybę prisiimti atsakomybę už be biologinių tėvų globos likusį vaiką.
„Auginti biologinį vaiką ir globotinį nėra tas pats. Mes turime žinoti, kad gauname traumą patyrusį vaiką, išgyvenusį rimtus nutikimus. Kitų suaugusių žmonių gyvenime nebūna tiek sunkumų, kiek tam vaikui per trejus ar devynerius savo gyvenimo metus tenka išgyventi“, – kalbėjo psichologė.
Kaip pabrėžė A. Lingienė, vaikui niekada nebus per daug dėmesio, o ką jau kalbėti apie globojamą. „Kartais tenka išgirsti: aš taip tą vaiką myliu, viską dėl jo padariau, o vaikas sako, kad jaučiasi nemylimas. Labai svarbu šiuos dalykus nuolatos pasitikrinti, kadangi turime pažeistus vaikus“, – sakė A. Lingienė.
Labai svarbūs pirmieji vaiko gyvenimo metai.
„Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais susiformuoja pasitikėjimas–nepasitikėjimas, saugus prieraišumas arba nesaugus. Daugelis čia sėdinčių negalėjo prisiliesti prie savo globojamo vaiko pirmaisiais jo gyvenimo metais. Negalėjo padaryti to, ką turėjo padaryti biologinė šeima, kuomet vaikui susiformuoja pasitikėjimas arba nepasitikėjimas suaugusiais“, – pabrėžė A. Lingienė. Esą iki trejų metų vaikui būtina parodyti, kodėl naudinga pasitikėti suaugusiuoju. Paprastai vystydamasis žmogus per gyvenimą išgyvena septynias krizes, kurias svarbu tinkamai įveikti.
Nuo klaidų neapsaugotas nė vienas. Į daugelį jų dėmesį atkreipusi A. Lingienė patikino, jog labai dažna globėjų klaida – gąsdinimas, kad už blogą elgesį grąžins vaiką į globos namus.
„Su pažeistais vaikais taip elgtis negalima. Jeigu vaikas blogai elgiasi, būtina pagalvoti, ar viską aš gerai padariau, arba keisti savo elgesį. Suaugusieji turime pagalvoti, ką reikia daryti, kad situacija pasikeistų“, – akcentavo psichologė.
Viena iš patikimų auklėjimo priemonių – taisyklės. Jos skaičiuojamos pagal vaiko amžių.
„Jeigu vaikui treji, ir jis neseniai atėjo į naują šeimą, vis tiek geriausia pradėti nuo vienos taisyklės. Kuo daugiau taisyklių, tuo daugiau vaikui painiavos, nes ankstesniuose namuose tokių taisyklių nebuvo“, – kalbėjo A. Lingienė. Be to, anot psichologės, ne tie laikai, kad vaikui reikėtų nuolat priminti apie savo darbus: kai man buvo tiek ir tiek metų, aš atlikau vienokius ar kitokius darbus...Ji pataria vaikų per daug nemoralizuoti.
„Dabar dažnai sakoma: kiti laikai, kiti vaikai. Tačiau santykių prasme, pagarbos prasme ne kiti laikai“, – sakė psichologė.
Kiekvienam tėvui ar globėjui pravartu prisiminti, jog užvaldytam pykčio nevalia auklėti vaiką. „Jeigu tik aš užsiplieskiau, aš pralošiau. Jeigu drausminimo priemonę labai ramiai taikau, tai ir vaikas daug greičiau nurims“, – susirinkusiųjų dėmesį atkreipė specialistė.
„Jeigu su vaiku stojau į jėgos kovą, aš priversiu, kad jis vieną ar kitą dalyką padarytų. Suaugę turime metodų priversti vaiką padaryti tai, ko mes norime. Bet kas iš to: jei aš kovoju, jei manyje daug pykčio, aš pralošiau. Vaikas kaupia pyktį, kurį vėliau išlieja mokykloje, gatvėje... Sudėtingose situacijose visų pirma būtina kontroliuoti save. Atvėsti reikia tam, kad nepasakytum ir nepadarytum, ko nereikia. Auklėjime mes dar gana nelankstūs. Būtina paieškoti kito santykio“, – patarimais dalijosi psichologė A. Lingienė.