31-erių sintautietė Inesa Viliūšienė rūpinasi ne tik savo sūneliais – ketverių Jonu ir metukų Viliumi, ji teikia pagalbą dešimtims nepasiturinčių šeimų. Kaip kilo mintys apie labdarą ir kaip augo jos apimtys, kalbamės su pačia Inesa.

Inesa Viliūšienė pasakoja, jog praeitą rudenį ji išgirdo apie vienišą neįgalią mamytę, auginančią mėnesio kūdikį. „Tai buvo tvarkinga moteris, tačiau gyveno skurdžiai. Per savo socialinio tinklo paskyrą ieškojau jai lovytės. Padėti pasisiūlė draugė Vilma, gyvenanti Danijoje“, – prisimena Inesa.

Susibūrė bendraminčių būrys

Bendradarbiaujam su Šakių vaiko teisių apsaugos bei seniūnijų socialinėmis darbuotojomis. Socialinės darbuotojos geriausiai pažįsta savo seniūnijų šeimas ir žino, kurioms reikia mūsų pagalbos. Paklaususios šeimų, ar sutinka, duoda jų kontaktus.

„Tai taip ir įsisiūbavo ta mano labdara. Dabar jau turiu ir patalpas sandėliavimui, ir puslapį „Facebook“ „Gera dalintis“. Mano draugė Vilma, gyvenanti Danijoje, surenka dovanojamus drabužius, batus, daiktus, žaislus ir parsiunčia į Lietuvą man. Yra kelios draugės, kurios padeda rūšiuoti ir tvarkytis sandėlyje, kartais prisijungia grįžusi iš Vilniaus sesuo“, – šypsosi energinga moteris.  

Paklausta apie kitus pomėgius, ji prasitaria: „Šiuo metu pagrindiniai pomėgiai – pasikapstyti sode, o daugiau nelabai kam ir lieka laiko, kol mažasis namuose ir dar negali eiti į darželį.“

Darbu nevadina

Namuose buhaltere dirbanti Inesa per savaitę labdarai skiria 2–4 valandas. „Darbu šios veiklos nepavadinčiau. Sakyčiau, maloni laisvalaikio veikla. Daugiau padirbėti reikėjo, kol susitvarkėm sandėlį ir įsivedėm rūšiavimo sistemą. Dabar ten užsuku tik kai reikia priimti dovanojamus daiktus, drabužius, juos išrūšiuoti ir po to parinkti šeimoms“, – pasakojo Inesa.

Moteris į sandėlį dažnai eina ir su savo vaikais: „Jie ten pažaidžia su dovanotais žaisliukais, kol aš darbuojuosi. Iš pradžių juos norėdavo neštis namo, bet jau apsiprato ir žino, kad jie vaikučiams, kurie išvis neturi žaisliukų.“

Vargsta ne vien alkoholikai

Inesa teigia, jog jos labdara orientuota į Šakių rajone gyvenančias lėšų stokojančias, tačiau negirtuokliaujančias šeimas, auginančias vaikus.

„Labai gaila, tačiau visuomenė į jas žiūri stereotipiškai – girtuokliai, veltėdžiai, tinginiai... Nustebtumėte, kiek daug vargstančių tvarkingų šeimų... Ypač sunku vienišoms motinoms, išsiskyrusioms su girtuokliaujančiais vyrais. Dirbti negali, nes reikia mažus vaikus auginti, o jei dar gyvena vienkiemyje... Yra ir tokių, kuriuos užklumpa sunkios ligos, tėvai netenka darbingumo. Kai kuriose šeimose auga sunkiai sergantys ar neįgalūs vaikai, kurių poreikiams tenka išleisti milžiniškas sumas pinigų. Vien periodiškos kelionės, tarkim, į Vilniaus Santariškes, kiek kainuoja“, – kalbėjo Inesa.

Nuo 2015 m. gruodžio mėnesio vykdanti veiklą moteris su savo komanda jau yra padėjusi mažiausiai 30 šeimų.

Žino nepritekliaus skonį

„Aš pati užaugau gana skurdžioje trijų vaikų šeimoje, nors tėtis negėrė, dirbo visą gyvenimą daug ir sunkiai, tačiau gyvenom vargingai, mama ligota, turėjo ir tebeturi neįgalumą. Taigi puikiai suprantu tas šeimas, ypač vaikus, kurie neturi gražesnio rūbo eiti į mokyklą, nors ir gėda, bet nieko negali pakeisti, o taip norisi madingo megztuko, džemperio, kelnių, palaidinės ar batų... Vaikai yra žiaurūs, prasčiau gyvenantis ir prasčiau apsirengęs neretai tampa patyčių objektu. Pinigine prasme man nieko nekainuoja ši pagalba, tai kodėl gi nepadėti?“ – sako Inesa, kurios sandėlyje esantys rūbai pasižymi kokybe.

„Nauda ir atlygis – apimantis neapsakomai geras jausmas, kai pamatai dėkingumo kupinas motinų akis nukritus rūpesčiui, kuo aprengti ir apauti vaiką į mokyklą, džiūgaujančius ir laimingus vaikų veidelius gavus naujų kokybiškų žaislų, kurių tėvai niekada neįpirktų“, – teigia moteris.

Tikslas: sandėlis ir VšĮ

„Sandėliu mums pagal panaudą leido naudotis mūsų krašte gerai žinomas verslininkas Arūnas Tarnauskas, tai buvusios parduotuvės patalpos. Jų ploto mums užtenka, tačiau iki rudens norime surasti kitas, kuriose būtų sausa, nes dabartinėse labai drėgna ir gyvena pelėsis“, – apgailestavo moteris.

Be to, Inesa svajoja įsteigti viešąją įmonę, bet kol kas tam neturi lėšų. „Reikia 50 eurų, bet aš neturiu ir tiek“, – svarstė moteris.