2022-ieji Paluobių šv. Angelų Sargų parapijos klebonui kun. Andriui Vaitkūnui jubiliejiniai: prieš penkiolika metų (2007 06 29) Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje suteikti kunigo šventimai, o gegužės 26d. – asmeninis 40 metų jubiliejus. Apie bažnyčią, tikėjimo kelią ir kalbamės su dvasininku.

Tauragėje gimęs būsimasis kunigas A. Vaitkūnas save laiko zanavyku, mat vasaros atostogas leido Griškabūdyje pas senelius. Kai baigė aštuonias klases Tauragės „Šaltinio“ vidurinėje mokykloje, šeima persikėlė į Griškabūdį. Baigęs Griškabūdžio vidurinę mokyklą 2001 m. A. Vaitkūnas įstojo į Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminariją Marijampolėje. Pasiteiravus, kaip jis pašaukimą atpažino ir pasirinko kunigystės kelią, A. Vaitkūnas sako, kad tai nebuvo kažkoks staigus apsisprendimas, jis nuo vaikystės su tuo pašaukimu. O lemiamos reikšmės renkantis kunigystę turėjo sutikti kunigai.

„Mano seneliai buvo labai pamaldūs. Nuo vaikystės jie skiepijo meilę Dievui ir Bažnyčiai. Nuo šešerių metų pradėjau patarnauti Griškabūdžio bažnyčioje prie altoriaus, prie šviesios atminties kunigo Vytauto Užkuraičio, kuris taip pat turėjo didelės įtakos pasirinkimui. Kun. Sigitas Matusevičius padėjo galutinai apsispręsti rinktis kunigo kelią“, – apie savo kunigystės ištakas pasakojo kun. A. Vaitkūnas.

Pasak kun. A.Vaitkūno, iš įstojusių aštuonių klierikų į kunigus pašventino jį vieną. Pirmoji parapija buvo Kudirkos Naumiestis, dvejus metus dirbo vikaru. Vėliau metus vikaravo Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijoje, penkerius metus Alytuje.

„Kaip aš sakau, pirmoji parapija – kaip pirmoji meilė. Ir ta parapinė patirtis. Vaikystėje dar svajojau būti mokytoju. Manau, ir ši svajonė išsipildė, nes kunigas yra Žodžio mokytojas. Ėjau į gimnaziją, važinėjau į Būblelius į profesinę mokyklą, kur mokiau tikybą. Ir šiandien su kai kuriais naumiestiečiais palaikau ryšį“, – kunigystės kelio pradžią prisimena dvasininkas.

Nuo 2015 m. kunigas A. Vaitkūnas tarnauja Paluobių ir aptarnauja Braziukų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapiją. Dvasininkas atvirauja – iš pradžių vyskupo paskyrimu į Paluobius neapsidžiaugė, juk tokia maža parapija.

„Bet čia tokie nuoširdūs žmonės. Iš karto susibičiuliavom. Aš visuomet žmonėms sakau – nereikia lyginti kunigų. Kiekvienas kunigas stengiasi kažką duoti parapijai. Ir kunigai kiekvienas skirtingai mato, ko pirmiausiai reikia parapijai. Po 15 kunigystės metų galiu pasakyti, kad kunigas – įrankis Dievo rankose, kurį Viešpats naudoja savo dieviškam darbui atlikti. Aš esu tik Dievo tarnas ir jeigu per mane Viešpats nuveikia ką nors gero ir naudingo, tai reikia dėkoti ne man, bet Aukščiausiam“, – sako dvasininkas.

Klebonas pasakojo, kad atėjęs į Paluobius rado kun. Vlado Jackūno jau pastatytą kleboniją, bet pačiam teko nemažai pastatą remontuoti: pakeitė santechnikos, elektros įrangą, langus, sudėjo oro kondicionierius. O ir prie bažnytėlės teko pasidarbuoti: pirmiausiai pakeitė elektros instaliaciją, įrengė infraraudonųjų spindulių lempas, kokybišką įgarsinimą, perdažė zakristiją.

Pasiteiravus apie kunigų rotaciją, pašnekovas tikino, jog dažniausiai ji vyksta kas septyneri metai, o klebonas Andrius – jau septyni metai Paluobių krašto žmonių kunigas.

„Siūlė vyskupas man pakeisti tarnystės vietą. Bet atsakiau, kad noriu dar bent porą metų Paluobiuose pabūti. Dar turiu padaryti nemažai darbų“, – apie numatomus ateities darbus pasakojo klebonas.

Anot jo, senojoj klebonijoj yra įrengta parapijos šarvojimo salė. Klebonijos vidus jau suremontuotas, beliko išorė. Dvasininkas pasakojo, kad ši klebonija istorinė, buvo pastatyta 1908 m., kuomet miestelyje nebuvo nei parapijos, nei bažnyčios. Parapija įsisteigė 1912m., o dar po maždaug ketverių metų kunigo Vinco Vizgirdos rūpesčiu (1915–1916 m.) pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. O 1970–1989 m. čia klebonavęs Pranas Račiūnas svirne įrengė etnografinį muziejėlį. Šiuo metu eksponatai perkelti į VDU Žemės ūkio universitetą. Klebonas nori muziejų atnaujinti, nors dalį eksponatų susigrąžinti ir vėl eksponuoti.

 „Paskaičiavo bažnyčios stogo pakeitimo sąmatą – 55 tūkstančiai. Mes tokių pinigų iš niekur negausim ir nesurinksim, todėl bažnyčios stogą tik vietomis paremontuosim, pakeisim lietvamzdžius. Dar planuojam pamatus pasitvarkyti ir bažnyčią perdažyti“, – numatomus parapijoje atlikti ūkinius darbus vardija dvasininkas.

Teiraujamės apie dvasinius reikalus. Anot klebono, parapijiečių nedaug, apie 500, tai kone mažiausia parapija vyskupijoje. Tiesa, parapija išsidėsčiusi net per tris seniūnijas. Per metus pakrikštija 14–15 vaikų, į Amžinybę palydi apie 20 parapijiečių, o santuokų vos viena. Šypsosi sakydamas, kad beveik visas pašnekesys tik apie ūkinius reikalus, bet pabrėžia – iš tiesų yra svarbiausia gyvoji Bažnyčia, žmonių bendruomenė. Klebonas pasakojo, kad Mišias bažnyčioje aukoja kiekvieną dieną.

„Aš pažadėjau vyskupui per įšventinimą, kad melsiuosi kiekvieną dieną. Mišios kunigui yra svarbiausias dalykas. Jei kunigas apleidžia kasdienes Mišias, tai jis apleidžia ir savo dvasinį gyvenimą“, – sako klebonas.

Nors dvasinėms pareigoms kun. Andrius skiria daugiausia laiko, nuo vaikystės nesiskiria su rašymo priemone ir popieriumi, kur išguldo širdyje ir galvoje gimstančius poezijos posmus. Kun. A. Vaitkūnas yra išleidęs dvi poezijos knygeles: „Širdies virpesiai“ (2004 ) ir „Laiptais aukštyn“ (2011).

„Planuoju ilgai čia neužsibūti. Nors parapijiečiai sveikindami su kunigystės jubiliejumi linkėjo ne dvejus metus, bet dvidešimt. Aš jiems ir sakau, kad sugrįšiu į Paluobius – senatvėj. Pasikartosiu – pirmoji vikaravimo ir klebonavimo vieta kunigui įsirėžia visam gyvenimui“, – tokiomis mintimis pokalbį užbaigia dvasininkas ir pakviečia tikinčiuosius atvykti į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) atlaidus.