Lapkričio viduryje iš Jungtinių Tautų taikos misijos grįžusi kraštietė Laura Sutkaitytė juokauja, jog pirmieji ženklai, signalizavę pakreipti gyvenimą kariškės keliu, pasirodė jau vaikystėje –  nuo pat mažens ją itin žavėjo uniformos. Tiesa, tuomet Laura net nenutuokė, jog vieną dieną šis susižavėjimo objektas taps neatsiejama kasdienybės dalimi, o meilė „kariškam šurmuliui“ nuves iki pat Malio Respublikos. Nors mergina tik prieš penkerius metus paliko gimnazijos suolą, tačiau jos bagaže – ryžto, drąsos ir užsispyrimo kupina istorija, kuria Laura su Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos moksleiviais pasidalijo Gelgaudiškio bibliotekos inicijuoto susitikimo metu.

Mintimis trumpam  nusikėlusi į tas dienas, kai vietoje pasakų klausydavosi močiutės prisiminimų apie tremtį, L. Sutkaitytė džiaugiasi, jog šių istorijų dėka jos širdyje ganėtinai anksti užgimė didelis patriotizmas. Tad, nors mergaitės šeimoje kariškių ir nebuvo, tačiau močiutės vertybinis indėlis bei nuo pat mažens praktikuotas sportiškas, aktyvus gyvenimo būdas Laurą savaime nukreipė kariuomenės link. Kaip ir daugeliui karyba susidomėjusių moksleivių, merginai pirmąja stotele tapo Jaunųjų šaulių sąjunga.


Pasak Lauros Sutkaitytės, karybos pasaulyje moterų vis dar mažuma, tačiau kraštietė tikina, jog tarnyboje lemiamu faktoriumi tampa ne fizinė jėga, o ryžtas, drąsa ir moralinė stiprybė. Mergina su šypsena prisimena momentus, kai tam tikrų užduočių vaikinai pabūgo, o ji susidorojo be didelio vargo, pavyzdžiui, su visa ekipuote šoko į ledinį vandenį. Asmeninio archyvo nuotr.

„Besimokydama mokykloje mėgdavau dalyvauti įvairiuose žygiuose, jų metu į akis nuolat krisdavo šaulių uniformos. Apie šią organizaciją absoliučiai nieko nežinojau, tačiau kai pradėjau domėtis, išsiaiškinau, kad pačiuose Šakiuose yra Lietuvos šaulių sąjungos kuopa. Nusprendžiau prie jos prisijungti, bet kadangi dar buvau nepilnametė, tai įstojau į Jaunųjų šaulių sąjungą. Būdama šaule gavau visus pradmenis, perpratau rikiuotės elementus, o tai – pats pagrindas. Susidomėjimui tik augant, pradėjau galvoti apie ateitį, ką man tai gali atnešti“, –  pasakoja mergina.

Na, o ateities vizijos, anot Lauros, buvo miglotos – mokykloje puikiai sekėsi visi dalykai, tad išsirinkti studijų kryptį nebuvo paprasta. Tuomet ji priėmė sprendimą, apie kurį pranešus mamai, ši šypsodamasi pareiškė, jog dukra ją „nuvarys į kapus“.

„Niekam nesakiusi užsiregistravau į Karo akademijos atranką, kuri vyko Vilniuje. Ten būsimi kariūnai tikrinami ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Po kelių dienų gavau laišką, jog studijuoti esu tinkama“, – prisimena L. Sutkaitytė.

Visgi šie planai ir teliko planais, mat visas kortas sumaišė draugas, užsiminęs, jog važiuoja užsiregistruoti į privalomąją karo tarnybą ir pasiūlęs vykti drauge. Tad vasarą įteiktas, puikiais pažymiais papuoštas brandos atestatas nugulė stalčiun – spalį mergina jau stovėjo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione, kaip pati prisimena – „su šiek tiek per didele uniforma, tačiau kupinomis ryžto akimis, nekantraujančiomis pamatyti, kas dabar laukia“.

Pasak Lauros, laukė išties daug – tarnybos metu ji atrado visą puokštę asmeninių savybių, kurių neįsivaizdavo turinti. Merginos gabumai bei šaulių sąjungoje įgytos žinios netrukus buvo pastebėti, todėl ji buvo paskirta vadovauti savo skyriui. Nors pasibaigus tarnybai kraštietė pasirinko Teisės ir ikiteisminio proceso studijas Mykolo Romerio universitete, tačiau, anot jos, prabėgus vos keliems mėnesiams pajuto didelį „kariško šurmulio“ ilgesį, o jam numalšinti rado puikią išeitį – tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP).


„Ši tarnyba išsiskiria tuo, kad karys gali suderinti ją su civiline veikla, kadangi pratybos ir užsiėmimai dažniausiai vyksta savaitgalį. Tarnyba atnešė be galo daug, nes ji labai plati savo veikla – teko atskleisti save įvairiose sferose, ne tik karyboje.  Ji suteikė labai daug naudingų įgūdžių ir civiliniame, kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, mokėmės taktinės medicinos. Pandemijos metu, kai buvo atidarytos karštosios linijos, KASP savanoriai taip pat įsitraukė į šią veiklą, kiekvieną dieną vykome į Kauną ir padėdavome konsultuoti žmones, juos registruoti. Galiausiai tarnyba mane privedė prie to, kad turėjau galimybę išvykti į misiją“, –  tikina kariškė.

Jungtinių Tautų vadovaujamai MINUSM taikos misijai, vykdomai rytinėje Malio Respublikos dalyje, kraštietė ruošėsi pusmetį. Pasak Lauros, norinčių į ją vykti buvo gerokai daugiau nei siūlomų vietų, tad atrankoje lemiamu kriterijumi tapo fizinis ir psichologinis pasirengimas bei užsitarnautas būrio vado pasitikėjimas. Šešis mėnesius trukusios misijos metu lietuviams teko saugoti bazes – nors pavojingų incidentų neįvyko, tačiau šis laikotarpis tapo didžiuliu išbandymu tiek fiziškai, tiek morališkai.


„Buvo neeilinė patirtis – ten ne tik svetima šalis, bet ir svetimas žemynas, klimatas, kultūra. Reikėjo kovoti su 47 laipsnių karščiu, o tai nemenkas iššūkis, nes budėjome su šarvinėmis liemenėmis, kurios sveria per 10 kilogramų. Be galo sužavėjo smėlio audros – vaizdas buvo toks pat, kaip filme „Mumija“. Teko priprasti ir prie gyvūnijos – sutikau smėlinių angių, kurios yra mirtinai nuodingos, kasdienybe tapo bokšteliuose šmirinėjantys driežai, delno dydžio vorai, skorpionai. Tačiau žmogus yra tikrai įspūdinga būtybė, nes jis prie visko pripranta, prie visko prisitaiko“, – patirtimi dalijasi Laura.

Kraštietės teigimu, nuovargis, įtampa darė didelę įtaką ir psichologinei būsenai, tad buvo svarbu išmokti laiku nukreipti mintis – pavyzdžiui, nueiti pasportuoti, paklausyti muzikos ar užsiimti kita, širdžiai malonia veikla. Nors miegui ir laisvalaikiui likdavo vos 12 valandų per parą, tačiau pastarąjį mergina nutarė įprasminti.

„Buvo labai svarbu susikurti rutiną, išsikelti iššūkius, kad tą laisvą laiką išnaudotum prasmingai. Aš išsikėliau iššūkį būnant misijoje nubėgti 500 kilometrų. Bazėje buvo suteiktos visos galimybės sportuoti, turėjome sporto sales. Pradėjau gegužės 1d. ir iki spalio 13 d. pavyko įveikti tuos kilometrus. Pradžia buvo sunki, nes priprasti prie karščio ir susidoroti su savo kvėpavimu buvo nelengva, bet pavyko išbėgti“, – džiaugiasi L. Sutkaitytė.

Tiesa, misijoje kraštietė gyveno daugiausia vyriškoje kompanijoje – tarp 42 lietuvių būrio narių buvo tik penkios merginos. L. Sutkaitytė pripažįsta, jog egzistuoja keletas tam tikrų aspektų, keliančių sunkumų moterims įsitvirtinti karybos pasaulyje, tačiau, anot jos, fizinė jėga tikrai nėra pagrindinis rodiklis.  


„Tarnyboje teko susidurti su fiziškai stipriais vyrais, tačiau išėjus į pratybas, prabuvus tris dienas žygyje, kai esi šlapias, pavargęs, raumenys ir jėga greitai dingsta – svarbiausia tampa moralinė stiprybė. Nėra blogai parodyti, kad tau sunku, tačiau reikia su tuo susidoroti, tai išspręsti ir pasikelti vidinę ugnelę. Ji gali būti šiek tiek prigesinta, būna sunkių akimirkų visiems, tačiau svarbiausia, kad ji neužgestų. Merginos buvimas vyriškoje grupėje atneša tam tikrus dalykus – stiprybę, motyvaciją“, – įžvelgia Laura.

Po šešių išbandymų kupinų mėnesių  L. Sutkaitytė grįžo pasipuošusi Jungtinių Tautų Organizacijos įteiktu medaliu, tėvynėje ją medaliais apdovanojo ir Lietuvos kariuomenės vadas bei Krašto apsaugos ministras. Po truputį pratinantis prie lietuviško klimato merginos mintyse jau mezgasi ateities planai –  karjerą tęsti profesinėje karo tarnyboje, karybos ir teisės žinias realizuoti karo policijoje.

Agnė Kereišiūtė