Girėniškė Rasa Martinaitienė jau dešimt metų kiekvieną rytą pradeda pasivaikščiojimu su savo augintiniais – amerikiečių akitų veislės šunimis. Šiandien ji prasitaria, kad būtų norėjusi viską pradėti dešimt metų anksčiau, nes būtent ši veislė, kurią įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, jai padėjo sugrįžti į save ir gyventi taip, kaip nori – būti laisvai, dovanoti savo rūpestį, pamatyti pasaulį. Šiuo metu jos veislyne „Amerikono nota“ gyvena keturi nuostabūs šunys – Cherry, Persikas, Iraja ir Atlanta-Bekė.

Amerikiečių akitos – inteligentiški ir intelektualūs šunys – ne pirmieji Rasos gyvenime. Prieš tai ji augino gal septynių veislių keturkojų – rotveilerį, Vidurinės Azijos aviganius, vokiečių dogą, spanielį ir daug vadinamųjų kiemsargių, tačiau nė vienas neturėjo kilmės dokumentų. Kodėl šiandien svarbu kalbėti apie atsakingą veisimą? Todėl, kad be kilmės dokumentų, nors šuo ir panašus į tam tikros veislės atstovą, jo negalima vadinti grynaveisliu.

„Kai nusipirkau Vidurinės Azijos aviganį be dokumentų, apie kuriuos dar nieko nesupratau, nes galvojau, kad dokumentas – tai tas sveikatos pasas, kuriame skiepai surašyti, labai apsigavau. Jo kailis turėjo būti baltas, o šio šuns kažkoks gelsvas pasirodė, – prisiminė pašnekovė. – Man pasakė, kad jis iššviesės, tačiau šuns kailio geltonumas su kiekviena diena ryškėjo vis labiau. Tada ir pradėjau domėtis, kam tie dokumentai reikalingi, nes ne veltui veislynams sugriežtintos tiek DNR, tiek ir sveikatos patikros, o šuniukai turi atsirasti ne su kiekviena ruja, o tik vieną kartą per metus.“

Pasak R. Martinaitienės, yra tokių veislynų, kurie daro vieną vadą su dokumentais, o kitą be, nes egzistuoja ydingas požiūris, kad nereikia tų dokumentų, kurie kainuoja nuo 30 iki 50 eurų, o iš tiesų būtent dokumentas ir parodo, kad tu esi atsakingas už tai, ką veisi.

Pašnekovė prisiminė, kad jos pirma pažintis su amerikiečių akitų veisle įvyko 2013 m. Nors ji visada norėjo haskio, nes labai patiko jų riestos uodegos, bet, atsitiktinumas ar ne, keliaudama motociklu, vienoje iš Kazlų Rūdos savivaldybės kavinių susitiko su pora, kuri buvo atsivežusi tris amerikiečių akitas, girėniškės gyvenimą ir apvertusias aukštyn kojom.

„Mes su vyru susižavėję stebėjom tą reginį, kai pietų metu trys šunys ramiausiai guli po stalu ir nekaulija nė kąsnelio maisto iš šeimininko lėkštės, – pasakojo Rasa, prasitarusi, kad ilgai netrukus jie ir įsigijo pirmą tokį šunį iš tos pačios netikėtai kavinėje sutiktos poros. – Ne veisimui, ne parodoms, o kaip kompanjoną. Tai buvo jau šiek tiek vyresnio amžiaus kalytė, deja, jos draugija pasidžiaugėm tik apie vienerius metus, nes netekom po erkės įkandimo, kai dar nežinojom, kokios jos pavojingos keturkojams.“

Ji prisipažino, kad po to dvejus metus apie jokį šunį nenorėjo ir pagalvoti, bet kai gimė nauja vada, nesusilaikė ir išsirinko kalytę, kurią paprašė pavadinti Cherry. Pirmose šunų parodose ją vedė veisėja, tačiau netrukus R. Martinaitienė pastebėjo, kad šuo labiau reaguoja ir klauso jos, o ne veisėjos balso, nes tarp šeimininko ir šuns buvo užsimezgęs vidinis ryšys. Todėl ji nusprendė pasimokyti ir savo akitą parodose vesti pati. Žengti pirmuosius žingsnius į ringą ir kaip prižiūrėti, dresuoti, auginti šunis, jai patarimų negailėjo ir labai daug padėjo Šakių kinologų klubo prezidentas Valentinas Stiklius, pasienietis kinologas Edgaras Jevaitis, kitų rajono veislynų savininkai – Jurga Vizgirdienė („Sibiro magija“), Daiva Rimaitytė („Girios dvasia“), Reda Vaitonienė („Medeinos giraitė“) ir Deimantė Vaitauskaitė („Vieno kraujo“).

Veisėjos teigimu, amerikiečių akitų agresyvumas yra paveldimas, nes ši veislė turi karštakošių šunų kraujo, yra išvesta japonų akitas kryžminant su vokiečių aviganiais ir mastifais, todėl nesunkiai juos galima išprovokuoti ar padaryti agresyvius.

„Mes žengiam vienu žingsniu į priekį, kad to išvengtume. Jei akita sulojo, vadinasi, yra dėl ko, nes šie šunys be reikalo nevamsi. Tačiau mano komanda – „ša“ ir visi kieme tyli. Aš galiu su jais susitart griežtumu“, – tvirtino Rasa, pabrėždama, kad kiekvienas šuo turi savo charakterį, todėl, kai renkiesi šuniuką, reikia daug domėtis jo veisle, nes kol maži, tai visi pūkuoti ir geri, bet turi apsispręsti, ar perlipsi per plaukus ir jie tavęs neerzins, ar suprasi, ko dieną naktį los, ar galėsi lietui lyjant, sningant išeiti pavedžioti.

Pašnekovė neslėpė, kad 10 metų rytas vakaras nueina po 2–3 kilometrus su kiekvienu savo šunimi ir nė karto nebuvo minties, kad ji to padaryti negali ar kas kitas gali išeiti už ją.

„Jei ruošiuosi kokiai kelionei ir vyras pasisiūlo pavedžioti šunis, aš išsimušu iš vėžių, nes negaliu išeit į gamtą ir išsiliet“, – atviravo pašnekovė.

Veislyno „Amerikono nota“ savininkė įsitikinusi, kad būtent amerikiečių akitos yra jos šunys, kuriuos būtų norėjusi atrasti dar 10 metų anksčiau. Šiandien jos šunys jau turi visus įmanomus apdovanojimus, tad, atrodytų, tobulėti jau nėra kur, tačiau turbūt svarbiausias darbas išlaikyti tuos bruožus, kuriuos norėjo matyti ir per dešimtmetį sėkmingai įtvirtino keturiose amerikiečių akitų vadose.