Bendruomenė atgimė ne tik nauju pavadinimu, bet ir nauja jėga

Pagrindinis bendruomenės aktyvas ir idėjų generatorės (iš kairės) Anelė Kantautienė, Marija Plečkaitienė, Virginija Sutkuvienė, Rūta Mickaitienė ir pirmininkės pareigas užėmusi Vilma Greičienė džiaugiasi iniciatyva atkurti bendruomenę, vystyti veiklą, juolab kad jaučia ir kitur gyvenančių kraštiečių palaikymą. D. Pavalkio nuotr.

Tarpučiuose bendruomenės centras buvo įkurtas dar 2009 m. ir išties aktyviai vykdė veiklą, tačiau kai mūsų kraštą paliko tuometinė pirmininkė Genovaitė Dobilevičiūtė, o įvairių asmeninių rūpesčių susikaupė ir kitoms bendruomenietėms, natūraliai veikla ir aktyvumas prigeso. Tačiau neužgeso, nes nuo sausio bendruomenės centras, tiesa, nauju pavadinimu „Mūsų kertė“, vėl oficialiai atgimė, bendruomenės patalpose net įrengė ekspoziciją „Margi audinių raštai“ ir visus norinčius kviečia į eksponatais tebepildomą erdvę pažinčiai su senolių palikimu.

Bendruomenei dar vadovaujant G. Dobilevičiūtei iš pagrindų buvo atnaujintas pirmasis buvusios mokyklėlės pastato aukštas, o antrasis kone avarinės būklės ir dabar it rakštis prašyte prašosi ūkiškos rankos, tačiau privatus savininkas nežinomas, tad bendruomenei tenka taikstytis su esama padėtimi. Visgi užėję į bendruomenei priklausančias patalpas, patenki į sutvarkytas ir jaukias erdves, kurių pagrindinė salė tampa savotišku muziejumi, kur vietą randa įvairūs senoviški rakandai – jaukiai įsitaisiusi siuvimo mašina, verpimo ratelis, prisėsti kviečia ir paklota bei pagalvėmis apkamšyta lova, netrukus ekspoziciją papildys ir verpimo staklės, kurias nusprendė padovanoti vietinis gyventojas. O kur dar įvairūs austi, siuvinėti, nerti ir įvairiais raštais išmarginti rankšluosčiai, lovatiesės, staltiesės, pagalvėlės...

tarpuciu benduomene2D. Pavalkio nuotr.

„Čia didžioji dalis yra mūsų pačių – traukiam iš spintų, ką turim, tad tik sunešti į vieną vietą reikėjo“, – choru pasakoja bendruomenės aktyvas ir priduria, kad vieni žmonės namuose prikaupę įvairių senoviškų daiktų ir nežino, kur juos dėti, kiti kad ir laiko, saugoja, bet vis tiek mielai nusprendžia pasidalinti, nes patiems senstant tiesiog nėra kam palikti senolių palikimo.

O bendruomenietės mielai priima, priglaudžia ir vertina, tad taip ekspozicija ir pildosi, o ją apžiūrėti, pačiupinėti ir su ja susipažinti gali kiekvienas norintis. Juolab kad bendruomenės moterys mielai ir apie raštų istoriją bei praeitį papasakoja.

„Kai įvertini, kiek čia darbo, meilės ir minčių įdėta... Tad ir norisi išsaugoti, dalintis“, – sako Anelė Kantautienė, kurią papildydama Virginija Sutkuvienė rodo į savo močiutės palikimą – dovanų už puikų šeimininkavimą gautus austus ir siuvinėtus rankšluosčius, kurie dabar puošia patalpos sienas.

tarpuciu benduomene3Pagrindinė bendruomenei priklausanti salė po truputį virsta muziejumi, kuriame vietą randa ne tik įvairūs buities rakandai, bet ir tekstilės gaminiai, o susipažinti su ekspozicija gali kiekvienas norintis prisiliesti prie senolių palikimo. D. Pavalkio nuotr.

Moterys džiaugiasi, kad per gana trumpą laiką ekspoziciją jau apžiūrėjo apie 70 žmonių ne tik iš Šakių krašto, bet ir Jankų, Marijampolės, Kazlų Rūdos, dažnas nestokojo susidomėjimo ir žavisi, kad atokiame kaime vyksta tokia veikla.

Pašnekovės sako, kad šiuo metu Tarpučiuose gyvena kiek daugiau nei 30 gyventojų, tad nors kaimas mažas, tačiau unoro kažkuo prasmingu užsiimti netrūksta. Taip ir gimė iniciatyva bendruomenę atkurti ir įvairias veiklas tęsti, nes su nostalgija moterys prisimena, kaip jos po rajono šventes važinėjo, žolininkių ar kitokių personažų vaidmenis įkūnijo, masažus atlikdavo bei įvairiais antpiliukais „gydydavo“ ir puikiai ne tik pačios laiką leisdavo, bet ir kitus švenčių dalyvius linksmindavo. Tad bendruomenės vairas buvo patikėtas iš čia kilusiai, bet Šakiuose gyvenančiai Vilmai Greičienei, o ir pagrindinis aktyvas – be minėtų A. Kantautienės, V. Sutkuvienės, vietoje nenustygstanti Rūta Mickaitienė, Marija Plečkaitienė ir Asta Inkratienė – niekur nedingo. Be to, į bendruomenės gretas noriai jungiasi ir iš čia kilę, nors ir kitur gyvenantys kraštiečiai, tad šiuo metu bendruomenę vienija kone 50 žmonių. Moterys jau atsakingai ruošiasi ir Kudirkos Naumiesčio šventei, mat miestui nešant Mažosios kultūros sostinės vėliavą, sako jos, tiesiog negali likti nuošaly. Be to, jos nesijaučia vienos, nes veiklose talkina ne tik šeimų nariai, bet geranoriškai veiklą palaiko ir seniūnas Edvardas Belevičius, kuris reikiamas medžiagas parūpino, o bendruomenietės su pagalbininkais trijų patalpų, kur jau tik rupūžės gyveno, grindis išbetonavo, pandusą prie pastato išliejo, nes sunkiau vaikščiojantiems nepatogiais laiptais sunku į patalpas patekti. Šiltu žodžiu jos mini ir buvusią pirmininkę G. Dobilevičiūtę, kuri, sako, mokėjo ir kurti, ir burti, tad ta linkme „Mūsų kertė“ žada veiklą vystyti ir toliau.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Didėjanti imigracija Lietuvai nauda ar iššūkis?

klausimelis 06 02Ramūnas iš Šakių:

Matau ir naudą, ir iššūkį, o surasti tą aukso viduriuką nėra lengva. Kaip darbdavys vertinu teigiamai. Verslui reikia dirbančių, nesutinku su tais, kurie verkia, kad atvykėliai atima darbus – nebent iš tinginio. Kaip pilietis, manau, kad masinės imigracijos reikėtų vengti. Čia jau prasideda iššūkiai. Daug priklauso nuo tautybės, mentaliteto, tikėjimo. Pavyzdžiui, ukrainiečiai bėga nuo karo, čia kita situacija. O dėl kitų...Nežinau, kaip suderinti kvotas ir kur nubrėžti ribą...

klausimelis 06 02 2

Paulius iš Lukšių:

Man asmeniškai nelabai patinka – matau čia daugiau iššūkių nei naudos. Aišku, kaip darbdaviui ar ūkininkui pigi darbo jėga lyg ir tiktų, bet kaip piliečiui, galvojant apie savo vaikų ateitį, nesinorėtų, kad jie čia leistų šaknis. Atvykstantys dėl darbo neleidžia vietiniams pasikelti algų ar sąlygų. Matosi ir Europoje kas darosi – pavyzdžiai neįkvepiantys. Nepatinka, kad jie nesimoko kalbos. Manau, kad imigrantų kvotas reiktų ne didinti, o mažinti. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3