Gintarė MARTINAITIENĖ

Mūsų rajone yra keturios šeimynos, kuriose auga 28 globojami vaikai. Jei skaičiuotume ir pilnamečius, šis skaičius dar padidėtų, tačiau pagal įstatymą, vaikai sulaukę pilnametystės, jau netraktuojami kaip globotiniai. Ilonos Leleivienės šeimynoje dabar gyvena dvi pilnametės, o gruodžio mėnesį aštuoniolika sueis dar vienai globotinei. Apie grėsmę dėl šios šeimynos likvidavimo kalbėta ir anksčiau, bet ir Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir I. Leleivienė nusiteikę optimistiškai.

Nuotr. I. Leleivienė pripažįsta, kad gana absurdiška, jog globotinis, sulaukęs pilnametystės, turėtų palikti namus. Nors pas ją gyvena ne viena pilnametė, moteris jomis rūpintis planuoja ir toliau.

Pagal įstatymą šeimyna gali egzistuoti tik tuomet, kai joje gyvena ne mažiau kaip šeši nepilnamečiai vaikai. Bene labiausiai šis reikalavimas aktualus Barzdų seniūnijoje įsikūrusiai I. Leleivienės šeimynai. Mat vienai iš jos globotinių liepos mėnesį suėjo 18 metų, o kita pilnamete taps gruodį. Tad šeimynoje, norint kad ji egzistuotų toliau, per tris mėnesius nuo to laiko turi apsigyventi nauja globotinė. „Ką aš turėčiau pasakyti pilnametėms? Kad jos tiesiog kažkur išeitų? Juk dar mokslai nebaigti. Galų gale, kur joms grįžti, kai pradės studijuoti. Ką joms daryti neturint namų“, - retorinius klausimus kėlė šeimynos motina. Ji aiškino, kad vaikas, kuris yra nepilnametis, gauna 1040 litų per mėnesį, o tapęs pilnamečiu – 520 litų. Tad tikriausiai atsakymo, ar lengva išgyventi gaunant tokią sumą, nereikia. Be to, visos keturios šeimynų motinos ne kartą yra kėlusios klausimą, kad nors valstybė ir teigia, jog vaikui šeimoje augti daug geriau, finansiškai jo tos nejaučia.  

 
I. Leleivienės šeimynoje šiuo metu auga šešios nepilnametės ir dvi pilnametės merginos. Tiesa, tikroji I. Leleivienės dukra pradėjo studijuoti, tad iš viso šią šeimą sudaro 11 asmenų. „Aš kitaip ir nesakau, neskirstau. Jos visos yra mano dukros“, - teigė moteris.

Nors įstatymai yra tokie, kokie yra, I. Leleivienė įsitikinusi, kad tiesiog nežmoniška galvoti tik apie nepilnamečius vaikus. Ji ir dabar kupina ateities planų, kad pilnametės mergaitės turi stoti į aukštąją mokyklą, įgyti išsilavinimą. „Tikiu Vaiko teisių apsaugos skyriaus geranoriškumu ir manau, kad kai vyriausioji taps pilnamete, mes gausime dar vieną globotinę ir mūsų šeimyna sėkmingai gyvens toliau“, - teigė barzdiškė. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė, laikinai vedėjos pareigas einanti Rūta Lebedžinskienė taip pat patikino, kad tikriausiai bus rasta globotinė ar globotinis ir šeimyna toliau atitiks keliamus reikalavimus ir galiojančius įstatymus.

Kyla klausimas, ką reikės daryti, kai visos globotinės taps pilnametėmis, sukurs šeimas ir norės grįžti į namus. „Jei netilps, sudarinėsime tvarkaraštį, kas kurį savaitgalį grįžta“, - juokaudama sakė globėja. Nors iki galo neišdavė, bet prasitarė, kad artimiausiu metu plės gyvenamąsias patalpas, kad globotinės tikrai turėtų kur grįžti. Apie tai, kad jos turėtų palikti šeimyną, I. Leleivienė neturi net minties.

Ar nekyla sunkumų, kai namuose auga tiek mergaičių ir beveik visos yra paauglės? „Žinoma, būna ir sudėtingų etapų, nes ir jų likimai sudėtingi, tačiau kalbame, diskutuojame ir aiškinamės. Jos žino, kad bus pabartos, jei elgsis negerai ir bus priglaustos, kai joms bus sunku“, - teigė I. Leleivienė. Kad būtų lengviau susikalbėti ir kad namuose nebūtų chaosas, merginos turi laikytis ir tam tikrų taisyklių. „Pavyzdžiui, yra grafikas, kada kuri skuta bulves, kada kepa ir pan. Būna, kad susikeičia, bet čia jų reikalas. Apskritai esu laiminga, kad jas turiu, nes visos yra supratingos, nuoširdžios, jautrios“, - gerų žodžių savo globotinėms negailėjo I. Leleivienė. „Nemanau, kad esu griežta. Gal teisinga, – mąstydama sako šeimynos motina. - Niekada nežadu to, ko negaliu ištesėti. Jei taip elgčiausi, prarasčiau autoritetą mergaičių akyse“.

Ilgametę globėjos patirtį turinčiai moteriai nesudėtinga susikalbėti ne tik su paauglėmis. Ji bendrą kalbą greitai rado ir su liepos mėnesį šeimoje apsigyvenusia šešiamete. „Nereikia būti dideliu psichologu, kad pamatytum, jog vaikas jaučiasi užtikrintas ir saugus. Jos piešiniuose buvo gyvuliukai, o atsirado sesės, mama. Be to, pradėjo piešti daug ryškesnėmis spalvomis“, - pasakojo I. Leleivienė.

Atrodytų, viskas be priekaištų, tačiau I. Leleivienė neneigė, kad gyvenant kaime kalbų būna visokių. Pasak jos, yra manančių, kad ji, augindama svetimus vaikus, daro gerą darbą, kiti galvoja, kad taip elgiasi tik norėdama pasipelnyti. „Tai mano gyvenimas ir mano apsisprendimas. Manau, jog darau tai, ką turiu daryti ir tiek“, - teigė pašnekovė. Jei būtume pasiteiravę daug anksčiau ir jos paklausę, ar ji bus globėja, neaišku, koks būtų buvęs atsakymas. Tačiau gyvenimas susiklostė, taip, jog teko priglausti giminaitės mergaites, vėliau namų neteko ir pagalbos prireikė kitoms, tad taip ir prasidėjo jos, kaip globėjos gyvenimas. „Didžiausias įvertinimas, kai mane pavadina mama. Tai atperka viską“, - sako globėja.

Paklausta apie vaikų globos namų reikalingumą, moteris sako, jog tokios įstaigos tikrai reikalingos ir taip dar bus ne vienerius metus. „Bet namų aplinka, šeimos modelis yra didžiausias privalumas“, - akcentavo šeimynos motina I. Leleivienė. Ji džiaugiasi ir valstybės požiūriu, jog vaikas, jei yra galimybė, augtų ne valdiškuose namuose.