Ignas Sadauskas Šakių ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas eina nuo liepos 7-osios. Tad susitinkame su naujuoju įstaigos vadovu ne tik susipažinti, bet ir pakalbėti apie kylančius iššūkius, puoselėjamas vizijas ir, aišku, pasmalsauti, tai kokie gi keliai jį sugrąžino į gimtinę.  

 

I. Sadauskas yra šakietis, jo tėvai gyvena Šakiuose, o dar studijuodamas rezidentūroje jaunas gydytojas dirbo Šakių ligoninėje. Vėliau gyvenimo keliai nuvedė į Jurbarką, kur bemaž šešerius metus dirbo vidaus ligų gydytoju, taip pat vadovavo ir Priėmimo-skubios pagalbos skyriui. Būtent Jurbarke su žmona Akvile ir įsikūrė, šeima augina du vaikučius. Atstumas važinėti į darbą, juokiasi I. Sadauskas, ne atstumas, o pats tas nurimti, susikalibruoti ir nusiteikti darbams.

Paklaustas, kas buvo tie svertai, lėmę sprendimą dalyvauti konkurse Šakių ligoninės vadovo pareigoms užimti, pašnekovas sako, kad norėjosi naujų iššūkių, be to, sužaidė ir patriotiškumo jausmai, noras duoklę atiduoti savam kraštui.

„Šakiai – mano kraštas“, – sako jis.

Be to, ir sveikatos sistema išgyvena pokyčius, tad tai puiki proga realizuoti bei išbandyti save.

„Atėjau be išankstinių ir perdėtų lūkesčių, žinojau, kas čia dirba, bet du mėnesiai dar trumpas laikas. <...> Iš esmės ateiti vadovauti tokiu metu yra gerai. Čia kaip ir verslą kurti per krizę“, – mąsto vyriausiasis gydytojas ir pripažįsta, kad pirmosios dienos darbe buvo išties sunkios, našta ir atsakomybė nejuokinga, tad šypsosi, jog reikėjo šiek tiek laiko, kad pavyktų ramiai užmigti.

Pagarbiai jis kalba ir apie kelis dešimtmečius įstaigai vadovavusį Algirdą Klimaitį, kuris, anot naujojo vadovo, paliko gerą atmosferą ir gerą toną, prireikus ir dabar negaili patarimų. Iš esmės, pasak I. Sadausko, ligoninėje viskas gerai, brandus ir nusistovėjęs kolektyvas, tačiau reikia ir naujų vėjų, pokyčių.

„Yra ką daryti...“ – nedaugžodžiauja ligoninės vadovas ir svarsto, kad didžiausi iššūkiai visos sveikatos sistemos laukia po trejų ar ketverių metų, kai ypač išryškės vidurinio personalo, tai yra slaugytojų, ne tik gydytojų trūkumas.

Ir dabar, sako I. Sadauskas, vyksta kova už kiekvieną specialistą, o dar reikia konkuruoti ir su privačiu sektoriumi, kuris gali pasiūlyti geresnes sąlygas. Tačiau jis nesėdi sudėjęs rankų, pripažįsta per savaitę turintis po tris ar keturis pokalbius dėl darbo, bet nežinia sveikatos sistemoje neramina medikus ir privilioti juos nėra lengva. Tačiau naujienų ligoninėje jau yra – dirba naujas reabilitologas iš Kauno Artūras Daukantas, kol kas vieną dieną per savaitę, bet svarstoma krūvį didinti, artimiausiu metu kolektyvą turėtų papildyti vaikų alergologė.

Tenka galvą sukti ir dėl vykdomos sveikatos reformos. I. Sadausko manymu, tiesiog reikia galvoti ir ieškoti sprendimų, kaip išgyventi.

„Pasikeis valdžia, pasikeis reformos. Juk kažkada buvo atskirta, dabar vėl jungia...“ – sako gydytojas ir tikina, jog išties tikrovės neatitinka antraštės, kad paslaugos artės prie žmogaus: jei ligoninės regionuose negalės teikti tam tikrų paslaugų, o žmonės bus priversti jų ieškoti kitur, tad kur čia arčiau žmogaus – lai lieka kaip retorinis pasvarstymas...

Visgi išgyventi, kaip minėta, reikia, tad svarbiausia, sako I. Sadauskas, išsigryninti savo stiprybes ir jas dar labiau stiprinti.

„Turime stiprų urologą, stiprią ginekologę, kurie operuoja, stiprūs ir chirurgai bei traumatologai, bet reikėtų pastiprinti ir siekti, kad paslaugų pas mus norėtų ir kaimynai“, – sako I. Sadauskas ir priduria, kad norėtų labiau užkurti ir užvesti kolektyvą, sklandaus dialogo tikisi ir su savivaldybe, nes parama ir bendras matymas neįkainojami.

„Atėjau iš tokios ligoninės, kur gydytojai labai motyvuoti, mačiau gerą pavyzdį. Vadovas – komandos dalis, tad ir norisi nebūti užsidarius, spręsti paprastas problemas ir ne iš aukšto žiūrėti“, – apie tai, kokiu vadovu jis tikisi būti, sako I. Sadauskas.

Kiek vėliau įsikalbame ir apie gydytojo darbą, o pašnekovas pripažįsta, kad bemaž nuo trejų metų žinojo, jog užaugęs nori būti būtent mediku. Tad teiraujuosi, kas jam šiame darbe teikia didžiausią džiaugsmą. Ilgai nesvarstydamas sako, kad kiekviename darbe turi būti atgalinis ryšys ir svarbu, kai matai rezultatą. Bet yra ir kita pusė – kai dedi pastangas, darai viską, ką moki ir gali, bet žmogui negali padėti...

Visgi į darbą I. Sadauskas žiūri pozityviai ir su entuziazmu, tad belieka tikėtis, kad ligoninė bus sėkmingai plukdoma per reformų ir pokyčių vandenis.