Ketvirtadienį Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centras minėjo ypatingą jubiliejų – jau penkiasdešimt metų šioje įstaigoje ugdomi sutrikusio intelekto vaikai.

Renginys prasidėjo skulptūros, kurią išdrožė tautodailininkas Zigmas Sederevičius, atidengimu. Ją pašventino Gelgaudiškio parapijos klebonas Kęstutis Sprangauskas. Prie „Šaltinio“ centro pastatytoje skulptūroje pavaizduotas centro logotipas: varpas, kuris kiekvieną rugsėjį čia besimokančius vaikus kviečia į pamokas, knyga, iš kurios visi mokomės, ir kaštono lapai, kurie minimi „Šaltinio“ himne. Vėliau susirinkusieji, aidint kariliono skambesiui, pasuko dvaro, kur ir prasidėjo šios mokyklos istorija, link.

Kad įstaigoje dirbančios moterys yra ne tik puikios specialistės, bet ir nagingos, užsiimančios rankdarbiais, atskleidė dvare atidaryta paroda, kurioje eksponuojami kryželiu siuvinėti specialiojo ugdymo centro direktorės Birutės Navikienės paveikslai bei Irenos Gvildienės karpiniai. Rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Papievienė neslėpė, jog I.Gvildienės karpinius jau yra regėjusi, bet štai centro direktorė B. Navikienė savo darbus visuomenei pristatė pirmą kartą.

...kaip medis be šaknų

Kalbant apie „Šaltinio“ istoriją reikėtų paminėti, kad mokyklos ištakos yra Gelgaudiškio dvaro rūmuose. Istorijos peripetijos lėmė, kad ponai Komarai dešimtmečius puoselėtą dvarą turėjo parduoti. Sovietmečiu čia įsikūrė vaikų namai, o 1966 m. – pagalbinė internatinė mokykla.

Daug visokių iškabų keitė šios įstaigos sienas. Pavadinimas keitėsi, bet veiklos profilis išliko panašus – rūpintis artimųjų globos netekusiais, likimo nuskriaustais, įvairių negalių turinčiais vaikais.

Trisdešimt penkerius metus įstaigos direktore dirbanti B. Navikienė teigė, jog penkiasdešimt metų žmogaus gyvenime – tai brandos, pilnatvės, išsipildžiusių arba sudužusių svajonių metas. Įstaigos gyvenime – tai tik gera pradžia. Anot jos, mokykla be praeities – kaip medis be šaknų. Medžio tvirtybė – šaknys, o mokyklos – jos istorija ir žmonės.

„Tikriausiai nėra nieko nepastovesnio kaip švietimas. Keičiasi požiūris į mokytoją, mokinį, mokymą, o labiausiai – į specialųjį ugdymą. Todėl mūsų pedagogai nuolat gyvena permainomis“, – kalbėjo B. Navikienė.

1980–1984 m. m. mokykloje mokėsi virš 300 mokinių, todėl prie mokyklos buvo pastatytas 160 vietų bendrabutis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. mokykla pervadinta į Gelgaudiškio specialiąją-internatinę mokyklą. Tuometinė mokykla daugeliui našlaičių buvo vieninteliai namai, nes rūpinosi ne tik jų mokymu bei atostogomis, bet ir ją baigusių jaunuolių įdarbinimu. Prasidėjus integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas, „Šaltinyje“ mokinių sumažėjo.

„Mums buvo sakoma, kad mokykla tuoj bus nereikalinga ir ją reikės uždaryti. Tačiau mes, specialistai, turėjome kitą nuomonę ir matėme, kad galime padėti tiems, kurie laikomi beviltiškais, neugdytinais arba negalinčiais įsijungti į darbo eigą“, – pasakojo direktorė.

2014 m. rugsėjo pirmąją Gelgaudiškio specialioji mokykla tapo „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centru, kuriame mokosi vaikai, turintys intelekto ir įvairiapusių raidos sutrikimų. Nuo šio rugsėjo mokykloje pradeda veikti mišri ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupė vaikams, turintiems kompleksinių ir įvairiapusių raidos sutrikimų.

Praeitin

„Šaltinyje“ dirbantys specialistai čia besimokantiems vaikams atidavė ne vienerius savo gyvenimo metus. Vieni dvidešimt, kiti trisdešimt, daugiausiai – keturiasdešimt vienerius metus. Tai daug ką pasako. Žmonės myli tai, ką daro. Renginyje šiltais prisiminimais apie darbą mokykloje pasidalijo buvusios darbuotojos. Vida Marija Marozienė grįžo praeitin, į 1966 metus.

„Tuo metu visi buvo pilni neapsakomo noro dirbti. Vaikai, kuriuos mes mokėme, buvo sulėtėjusio vystymosi arba pedagogiškai apleisti. Iš pradžių visiškai atstumti savo mokyklose, čia jie pasijuto tarsi namuose. Man labai sunku kalbėti. Ši mokykla man kaip namai. Dirbau čia, kai jai vadovavo Kazys Marozas. Jis buvo tikras gaspadorius, statybininkas... Viskas, kas čia pastatyta, ne be jo didžiulio indėlio. Žiūriu šiandien filmuotą medžiagą ir daros liūdna, nes anksčiau pinigų nebuvo, niekas jų neskyrė. Palyginus su tuo, kaip mokykla atrodo dabar, anksčiau ji atrodė labai prastai“, – prisiminė V. M. Marozienė.

Irma Gailiūnienė prisiminė, kad į mokyklą dirbti su vyru atvyko būdami dvidešimties, o išėjo – šešiasdešimties. Moteriai galvon itin įstrigo vyresnių kolegų gyvenimiški patarimai, kurie išmokė pamilti darbą.

„Iki šiol atsimenu vienos auklėtojos žodžius: „Atsimink – mylėk vaiką tokį, koks jis yra: išdykusį, tinginį, negerą, darbštų... Ir mylėk visus vienodai. Nepamiršk, kad reikia mylėti našlaitį labiau, nes jis yra našlaitis. Bet nepamiršk, kad jo negalima prisileisti per arti, kad vėliau netektų atstumti: jam tai būtų nepakeliamai sunku – toks jau jis yra. Leisk jam pajusti, kad jis tau reikalingas ir tu jam esi taip pat reikalinga.“ Šie žodžiai mane lydėjo iki paskutinės darbo dienos šioje mokykloje“, – ašarų nesulaikydama kalbėjo I. Gailiūnienė.

Pasidaliję prisiminimais apie „Šaltinio“ praeitį, apdovanoti ne vienu rožės žiedu, paklausę Vismantės Vasaitytės atliekamų dainų, šventė dalyviai apie mokyklos praeitį, dabartį ir ateitį diskutavo prie arbatos puodelio.