Šakių centre esančio turgelio teritorijoje duris atvėrė amatų krautuvėlė, kurioje galima rasti įvairiausių amatininkų dirbinių – nuo tradicinių lietuviškų iki egzotiškų ir dar nematytų. Sukurti erdvę, kurioje savo gaminius galėtų pristatyti kraštiečiai amatininkai, buvo sena Sauliaus Arštikaičio svajonė. Šalia atsirado ir erdvi salė žmonos Jūratės Arštikaitienės organizuojamiems Bendruomeninių šeimos namų grupiniams užsiėmimams.

S. Arštikaitis bene penkerius metus ieškojo galimybių, projektų, kaip susikurti darbo vietą, bet vis neatitikdavo kokių nors reikalavimų: tai per jaunas, tai per senas, tai per sveikas.

„Kai kas nors nesiseka, gali daužyti galva sieną, bet galima eiti ir kitu keliu. Yra begalės variantų. Jeigu gerą žingsnį žengi, gauni ir apdovanojamą iš aukščiau“, – Sauliaus paieškas apibendrino žmona Jūratė.

Sauliui Arštikaičiui mintis įkurti krautuvėlę gimė iš noro sujungti amatininkus, kurie čia galėtų prekiauti savo gaminiais, erdvę vykdomoms veikloms rado ir žmona. D. Pavalkio nuotr.

S. Arštikaičiui labiausiai prie širdies buvo idėja atidaryti arbatinę – tokią, kokią matė Vokietijoje, kur pagyvenę žmonės kas rytą ateina, geria arbatą, skaito laikraščius, kalbasi.

„Tačiau Tarnauskas buvo už mane greitesnis“, – juokiasi Saulius.

O mintis sujungti amatininkus kilo pačiam pradėjus važinėti po muges, kai žmonės vis prašydavo papasakoti apie savo kūrybą. Ateityje į amatų krautuvėlę bus kviečiami amatininkai, kūrėjai, kurie turės galimybę patys plačiau pristatyti tai, ką kuria. Iš pradžių Saulius norėjo sutelkti vien tik Šakių rajono kūrėjus, bet nusprendė taip neapsiriboti ir bendradarbiauti su Lietuvos, o gal ir užsienio amatininkais. Ilgą laiką brandintas mintis paversti realybe paskatino šeimos palaikymas.

 „Gana galvoti, eik ir daryk“, – vieną rytą pasakiusi Jūratė, o po pietų Saulius jau susirado patalpas.

Arštikaičiai sako verslo plano nedarę ir neskaičiavę.

„Kai kažkas ateina iš širdies, tada viskas darosi savaime, tiesiog ateina supratimas, ką daryti. O jeigu viskas einasi, vadinasi, taip ir turi būti...“ – gyvenimo filosofija dalijasi jie.

J. Arštikaitienė pastebi, kad žmonės kartais atranda kūrybinį pašaukimą būdami 40–60 metų, pradeda gaminti, apsikrauna gaminiais ir neturi kur juos parduoti, kiti gal ir nedrįsta, todėl jiems labai praverstų pagalba realizuoti produkciją. S. Arštikaitis, pats netikėtai atradęs savyje poreikį tapyti paveikslus,  gaminti netradicinius muzikos instrumentus, mano, kad amatininkai kuria iš širdies ir jiems sunku įsivertinti savo darbą. Tačiau svarbiausia, anot Sauliaus, kad žmogus ką nors darytų, negulėtų prie televizoriaus, negirtuokliautų. Tokius amatininkus Saulius stengiasi surasti ir prisišnekinti, kad rodytų žmonėms tai, ką daro.

Šeimos verslui suktis padės ir po penkerių metų darbo Anglijoje grįžęs sūnus Airinas, nusprendęs pasilikti Lietuvoje. Jis bus šios krautuvėlės vedėjas, čia pritaikys ir užsienyje įgytą patirtį.

„Iš pat pradžių galvojau, kad būsiu čia iš reikalo, dabar matau, kad ir pačiam labai patinka. Įdomu paklausyti istorijų, kurias žmonės pasakoja“, – sako Airinas.

O krautuvėlėje išties yra įdomių dalykų, daiktų su savo istorijomis. Akį patraukia ryškios lėlės, turinčios net savo gimimo liudijimus – naminukai, saugantys namus ir nešantys į juos sėkmę bei pinigus, raganos, savo šluotomis iššluojančios iš namų ir iš minčių visokį blogį. Tai autoriniai kūriniai, atkeliavę iš Utenos, daugiausia eksportuojami į Vokietiją. Čia ir jaunos kauniečių šeimos gaminiai – žmonos austos juostos, turinčios savo pavadinimus, vyro kurti keramikos dirbiniai.


Šalia lietuviškų ekologiškų eterinių aliejų, iš kurių galima patiems susikurti savo kvapą, galima rasti kvapų iš Peru, naudojamų ir žmogaus energetikos valymui, ir kaip dezinfekcinę priemonę, taip pat indiškų bei japoniškų rankų darbo smilkalų. Esama ir neįprastų muzikos instrumentų – indėniškos meilės fleitos, gamintos mūsų kraštiečių, ir paties Sauliaus gaminti riešutkračiai, dūdos didžeridu (didgeridoo – šiaurės Australijos aborigenų instrumentai). Šių dūdų įsigyti pas Saulių atvykdavo žmonės net iš Panevėžio, Klaipėdos, Latvijos.

„Tai, kas man patinka, tas čia ir yra. Darbo vieta turi būti smagi“, – sako S. Arštikaitis ir kviečia prie amatų krautuvėlės prisijungti visus rajono amatininkus.


Šalia krautuvėlės atitverta erdvi salė, kurios ilgą laiką ieškojo Bendruomeniniai šeimos namai projektinėms veikloms vykdyti. Kaip pasakoja J. Arštikaitienė, jie blaškėsi ir glaudėsi daug kur – „Junduloje“, „Namai visiems“, „Audroje“, kol prireikė galimybių paso, o kadangi kompleksinės paslaugos šeimai teikiamos visiems asmenims, teko dairytis naujos vietos. Patiko Sauliaus krautuvėlei surastos  patalpos ir buvo nutarta nuomotis visą antrą aukštą. Salėje veiklos, kurioms reikia erdvės, pradėjo vykti jau sausį. „Savęs pažinimo studija“ veda jogos užsiėmimus: pirmadieniais ir ketvirtadieniais – užsiėmimai pažengusiems, trečiadieniais – pradedantiesiems. Antradieniais J. Arštikaitienė veda kvėpavimo terapijos užsiėmimus arba „Šeimos klube“ sprendžia sistemines šeimos problemas: dėl ko šiandien kyla įvairių problemų, nesutarimų, dėl ko keičiasi vaikų elgesys? Beje, čia nebūtinai turi lankytis visa šeima, užtenka ir vieno jos nario. Vyko ir gongų terapijos užsiėmimas.

„Smagu, kad žmonės renkasi, o vidinis gijimas priklauso nuo žmogaus atvirumo, nuo to, kiek pats žmogus leidžia“, – sako Jūratė.


Ateityje planuoja čia rengti edukacijas vaikams, susijusias su amatais. Sale galima naudotis rengiant konferencijas, seminarus, edukacijas.

Neatsitiktinai vienoje krautuvėlės lentynoje stovi R. Karvausko „Laimingo gyvenimo raktas“ – būtent nuo šios knygos prasidėjo Arštikaičių šeimos ieškojimo kelias. Kol kas jis atvedė čia ir suteikė galimybę dalintis sukaupta patirtimi ir išmintimi, savo kūrybos vaisiais.

Živilė Rinkevičienė