Pastaruoju metu garsas apie kultūrinį gyvenimą rajone sklinda gana plačiai. Deja, belieka apgailestauti, kad ne pačiame pozityviausiame kontekste.

Nesinori darkart kalbėti apie iš pareigų atšauktą Šakių kultūros centro direktorių Raimondą Januševičių, tačiau būtent ši situacija gana plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose, kai pasisakyti nevengė ir žinomi šalyje žmonės, o viešai prieinamą informaciją perspausdino bei viešino ne tik mūsų regiono žiniasklaidos priemonės. Asmeniškai sulaukiau net kolegų iš sostinės skambučių su retoriniais klausimais, kas gi čia pas mus dedasi. Vadinasi, girdi, mato, reaguoja, tik tas garsas toks nekoks. Tačiau tai tik paskutiniai įvykiai ir prisirpusi vyšnaitė ant gana nevykusio kultūrinio torto. Nesileisiu į šių peripetijų detales, nes ir taip šia tema prikalbėta į valias, tačiau norisi žvilgtelti į kultūrą rajone platesniąja prasme. Ir ta kultūra, manau, jau senokai pas mus podukros vietoje. O gaila...

 

Bandau suskaičiuoti, kiek laiko savivaldybės administracijoje nelikę atskiro kultūros skyriaus. Ko gero, dar nebus dvejų metų. Šis skyrius buvo prijungtas prie švietimo. Rodos, viskas gerai, veikla vyksta. Bet ar tikrai? Pamenu, kai vasarą kalbinau iš pareigų išeinančią Aureliją Papievienę, ši nedrąsiai pripažino, kad tas sujungimas nėra gerai, net patys skyriaus žmonės ne visada supranta savo kompetencijų ribas. „Tu nežinai, kur tavo kompetencijos prasideda, kur baigiasi. Vienais klausimais derinama su vedėju, kitais klausimais kviečiama tu“, – tuomet kalbėjo A. Papievienė, išeidama iš darbo skyriuje, kuriame išdirbo kone 23-ejus metus. 2018m. iš darbo tame pačiame skyriuje išėjo ir ilgametė jo vedėja Augenija Kasparevičienė. Tai tos moterys, kurių darbas ir indėlis į kultūrinį gyvenimą neišmatuojamas. Kiek projektų įgyvendinta, renginių suorganizuota ir darbų nudirbta. Jos liko aktyvios visuomenininkės, bet jau ne darbuotojos. Vasarą apskritai buvo savaičių, kai skyriuje nebuvo nė vieno kultūros žmogaus, mat dėl traumos ilgą nedarbingumą turėjo Asta Kėvelaitytė, Inga Navlickienė, įprastai kuruojanti paveldosaugos klausimus, buvo atostogose arba jai vienintelei skyriuje tekdavo laikyti visus kultūros srities kampus. Bet ar įmanoma vienam žmogui atlaikyti tiek, kiek kažkada darė keturiese? Ar tikrai čia nereikalingos papildomos rankos?

Žinoma, dabar jau aišku, kad į Aurelijos vietą pretenduoja trys kandidatai, o konkursas turėtų vykti artimiausiu metu, tad belieka tikėtis, kad ateis tikrai kompetentingas ir gebantis dirbti žmogus. Tiesa, vietoj Augenijos žmogaus tikriausiai ir nebus ieškoma, darbe paskutinės dienos jau kapsi ir pačiam Švietimo, kultūros ir sporto skriaus vedėjui Elvydui Pauliukėnui. Tiesa, jo vietą norėtų užimti septyni pretendentai, tad galbūt nereiktų į besikeičiančius kadrus žiūrėti pesimistiškai. Tačiau nueinančių gaila, nes jie ne vieną dešimtmetį kūrė ir statė, jiems buvo ne vis tiek. Ar su tokiu pačiu požiūriu ir atsidavimu dirbs ir ateinantieji, parodys tik laikas.

O kur dar kultūros centrai? Dabar ir Šakių kultūros centro vairą perėmusi pavaduoja, o kiek laiko nuolatinių vadovų neturi Kudirkos Naumiestis, Sintautai?.. Taip, kalbėta, kad jie kaip savarankiški juridiniai vienetai neturėtų funkcionuoti, o jų veikla labiau matoma kaip padalinių ar pan. Tačiau sprendimų kaip nėra, taip nėra, o priekaištų dėl silpnokos veiklos būta ne vieno. Tenka išgirsti ir pavaduojančių vadovų komentarus (kai klausiame, kodėl kažkas nedaroma ar nevyksta), kad ką čia aš, jei tik laikinai einu pareigas... Žinoma, tai tikriausiai ne pasiteisinimas, nes ar laikinas, ar ne, bet turėtum dirbti nepriklausomai nuo užimamų pareigų, tačiau galbūt reikia tik ryžtingų valdžios sprendimų? Na, dar pasitikėjimo dirbančiais žmonėmis ir įgaliojimų suteikimo. Kam vilkinti ir marinti, jeigu žinoma, kad šie centrai vienaip ar kitaip turėtų būti reorganizuojami? Vėl grįžtu prie nuolatinių vadovų, nes linkusi manyti, kad nuolatinis ir motyvacijos turi daugiau, ir atsakomybė kitokia. Galbūt tvirtai žemę po kojomis jaučiantys nuolatiniai vadovai, specialistai sugebės kultūrą ištempti į šviesesnį rytojų. Juk apskritai ji mūsų rajone išties aukšto lygio, tik pastaruoju metu sprendimų priėmimo bei prioritetų klausimu stovi ne pirmose gretose. O taip nesinorėtų, kad būtų kaip tame garsiame Šauniojo kareivėlio Šveiko posakyje, jog vis tiek kažkaip bus – dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų...

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 91 (9202)