Pirmadienio popietę Zanavykų muziejuje vyko neeilinis renginys – Sūduvos etnografinio regiono metų atidarymas. Jame dalyvavo visas pulkas svečių ir renginio dalyvių. Patašinės vaikų folkloro ansamblis „Užnovietis“, kuriam vadovauja Nijolė Černevičienė, viso renginio metu džiugino zanavykiškų tradicinių kanklių skambesiu ir įdomiais pasakojimais. Šakių „Varpo“ mokyklos etnokultūros būrelio mokiniai visus maloniai nustebino zanavykiška šnekta.

 

Zanavykų krašto muziejaus direktorė Rima Vasaitienė retoriškai klausė: „Kas yra etninė kultūra? Kiek ji gyva? Etninė kultūra yra mūsų visų tarpusavio santykiai. Kaip brolio ir sesers, tėvo ir motinos, vaikaičio ir senelio“,- teigė ji. Pasak R. Vasaitienės, yra tokių ryškių etninės kultūros formų, kurias galėtume nurodyti kaip pavyzdines. Tai mūsų papročiai, ir ne tik – kalendoriniai - Šv. Velykos,. Kūčios, Užgavėnės, vestuvių, laidotuvių, krikštynų bei kiti papročiai. Kita gana ryški mūsų etninės kultūros sritis – liaudies arba tradicinis menas: dainos, pasakos, muzika, šokiai, skulptūra, architektūra. Ir pagaliau, etninė kultūra – tai mūsų senieji kaimiško kirpimo drabužiai. Maistas, sodybos, želdiniai, kurie suformavo visą lietuvio įvaizdį. Ko gero šiandien apie tai kiekvienas daug gražių minčių galėtume išsakyti.

 

Istorikas, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys nuoširdžiai visus sveikino ir džiaugėsi dėl to, jog turėjo galimybę atvykti į Sūduvos etnografinio regiono metų atidarymą. „Graži proga susitikti, parodyti, ką jūs sugebat, ką turite gražaus, brandaus. Dažnai etnokultūra maišoma su paveldo komisija, kuri rūpinasi dvarais. Įsivaizduokite šį pastatą, dvarą be jūsų. Tai ir yra dalis etninės kultūros. Kaip aš sakau, ko negali įsidėti į lagaminą, tai ir yra etninė kultūra. Lenkiu galvą prieš etninės kultūros puoselėtojus, kurie rinko, dėliojo šių metų renginius“,- pasakojo tarybos pirmininkas. Pasak V. Jocio, šiais laikais, kai gyvename 21 amžiuje, rodosi, jog esame šiek tiek nuo etnokultūros pabėgę – gyvename moderniuose namuose, vieni ūkininkauja, kiti gyvena miestuose, bet vis tiek yra tie prigimtiniai dalykai. Kur mes bebūtume, iš dainos, tarties, aprangos galime pasakyti, kad „va čia zanavykas, kapsas, žemaitis, dzūkas“. Būtent šie dalykai mus išskiria ir praturtina. Patys sau esame įdomūs lankydami vieni kitus. Neteisinga manyti, jog visur vaišės, maistas jau yra tokie patys. „Aš manau, kad jūs, jūsų močiutės dar tikrai mokate kokį ragaišį iškepti. Šie metai – galimybė mums patiems pasitempti, atkreipti dėmesį, kad mes dar gyvi, dar kvėpuojame, kad dar reikia ne tik „Akropolio“, mums vis dar reikia dainos, muziejaus, knygų“,- atviravo svečias.

 

Renginio metu Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė teigė, jog mes dar turime kuo džiaugtis, ką padainuoti, ką pašokti, ką ant sienų pakabinti, ką išsiuvinėti. „ Iš tikrųjų daugybę gražių dalykų dar turime. Šia proga norėčiau prisiminti savo tėvų dažnai sakytus žodžius, kai mes nenorėdavome ko nors daryti: „Nieko mes nežinom, mes turim jus išmokyti – kaip radom, taip ir paliksim, o paskui jūs žinokitės“. Net neabejoju, kad ir jūs visi iš tėvų tą patį girdėdavot“,- tikino vedėja. A. Kasparevičienė svarstė, jog, kai perduodi ir palieki viską taip pat, iš vienos pusės labai puiku, o iš kitos pusės lyg ir sustingstam vietoje, nematome koks gyvenimas yra aplink.

Pasak Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjos, mes esame zanavykai ir labai svarbu Etnografinių regionų metais parodyti visas mūsų regiono spalvas, jas paryškinti ir sudėti akcentus ten, kur mūsų spalva labiausiai išryškėja, o pats ryškiausias visų etnografinių regionų požymis – šnekta, tarmės. „Manau, kad praėję Tarmių metai mums davė postūmį toliau aktualizuoti tarmes, nesigėdyti to, jog kalbame tarmiškai. Tai reikia saugoti ir puoselėti. Perskaičiau tai, kas man labai patiko – etninė kultūra tampa elitine kultūra. Mes per mažai dėmesio skiriame savo tautiniam kostiumui. Europoje per valstybines šventes visi ateina pasipuošę tautiniais kostiumais, mums dar truputėlį yra barjerų, savaime suprantama, tai labai daug kainuoja, bet juk galima sugalvoti įvairių gražių improvizacijų, ypač jaunimui“,- pasakojo A. Kasparevičienė.

Sūduvos etnografinio regiono metų atidarymo šventėje Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas pristatė vadovaujamo muziejaus leidinius - „Marijampolės krašto juostos“, „Suvalkiečių prijuostės“, „Suvalkiečių marškiniai“, „Suvalkiečių galvos ir pečių apdangalai“. Pasak direktoriaus tai dar ne darbų pabaiga, A. Pileckas pažadėjo, kad ir toliau leis rinkinius, kuriuose bus vaizduojamos drobulės, sijonai, paklodės ir t.t.

Vilkaviškio muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė bei Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė taip pat labai džiaugėsi vykstančiu renginiu. A. Mickevičienė papasakojo apie Vilkaviškio muziejaus veiklą, o R. Medelienė pristatė šiais metais dešimtąjį gimtadienį švęsiančią Vilkaviškio „Mažąja audimo artelę“. Šventėje dalyvavusi Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė papasakojo apie glaudų bendradarbiavimą su Zanavykų muziejumi bei dalyvavimą bendrose šventėse. Tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas taip pat labai džiaugėsi, jog Zanavykų muziejuje vyksta toks gražus renginys bei linkėjo Zyplių dvarui, Zanavykų muziejui ir Šakių rajono savivaldybei puoselėti ir vystyti šią gražią veiklą. Kęstutis Subačius, knygų apie Sūduvos istoriją autorius ir kultūros puoselėtojas, papasakojo apie žodžio „Sūduva“ kilmę. „Žodis Sūduva yra sukurtas žmonių. Pirminė dalis „sū“, „sūdia“ reiškia tekėti, kitaip sakant „sūda“ – drėgnos žemės, dirvos, o jos tokios ir buvo Jūsų krašte. Jūsų kraštas ir Sūduva yra neatskiriami broliai. Po mūsų kojomis yra mūsų žemė – Sūduva“,- mintimis dalijosi renginio svečias.

 

Tautinio kostiumo ekspertė bei Kauno įmonės „Tautinio kostiumo studija“ vadovė Asta Vandytė pristatė zanavykų ir kapsų tautinius kostiumus. Pasak moters, kuo labiau giliniesi, juo labiau matai, jog zanavykų ir kapsų tautiniai kostiumai nelabai kuo skiriasi. Sūduvių kostiumas išsiskiria iš visos Lietuvos tautinių kostiumų savo spalvingumu. Jis yra ganėtinai tamsus, bet prijuostės žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Reikėtų priminti, jog zanavykų kostiumas susiformavo XIX amžiaus viduryje. XIX amžiaus antroje pusėje atsirado aniliniai dažai ir visuose Lietuvos tautiniuose kostiumuose atsirado daugybė ryškių spalvų, Zanavykijoje atsirado spalvotos prijuostės. Ryškiausia ir sudėtingiausia šventadienio suvalkietės kostiumo dalis buvo prijuostė. Prijuosčių audinių kompozicija, o kartais ir pasiuvimu zanavykės skyrėsi nuo kapsių. Seniausios zanavykų prijuostės, buvusios madingiausios dar XIX amžiaus viduryje, yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis.