Mes kvėpuojame visą savo gyvenimą, tarytum gyventume oro okeane, todėl mūsų kvėpavimas kartais tampa beveik nepastebimu. Dažnas sunkiai suvokiame kvėpavimo jėgą ir energiją, apie kurią daug sužinome iš Kvėpavimo terapijos meistrės Dalios Beatos Kasmauskaitės seminarų. Kaip sąmoningas kvėpavimas keičia gyvenimo kokybę ir nuveda pačiais netikėčiausiais lemties labirintais, šiandien sutiko pasidalyti jos mokinė – Dvasinio kvėpavimo specialistė Jūratė Arštikaitienė, neseniai sugrįžusi iš piligriminės kelionės po Indiją.

 

 

Pasak Jūratės, sąmoningą kvėpavimą ji atrado prieš dvejus su puse metų. „Nors šalia jo buvo ir daug kitų dvasinių praktikų, sąmoningas kvėpavimas mane užbūrė nuo pirmo įkvėpimo ir  gyvenimą padarė sąmoningą, - prisiminė šakietė. -  Tarsi į popieriaus gniužulą suglamžytas gyvenimas pradėjo tiesintis, skleistis. Supratau, kad sąmoningas kvėpavimas yra tai, ko ieškojau – kaip kvėpuojame, taip ir gyvename. Mačiau, kiek daug žmonių aplinkui skundėsi nuovargiu, depresija, įvairiais skausmais, ir kaip kvėpavimo sesijos padėdavo išsivalyti, pasveikti. Ne veltui vos įkvėpę gurkšnį oro, mes gimstame, o iškvėpę paskutinį atodūsį, paliekame šį pasaulį.“

Dalios Beatos mokinė tvirtino, kad, jei kvėpuojame nesąmoningai, – tai nesąmonės ir vyksta mūsų gyvenime, o sąmoningas kvėpavimas – tai ne tik kelias į save, bet ir nauji suvokimai, naujas savęs pažinimas, nauja gyvenimo kokybė.  Ši praktika paskatino Jūratę kartu su dviem draugėmis Šakiuose ir „Savęs pažinimo studiją“ įkurti, ir dar labiau savo dvasioje „paaugti“.

„Kvėpavimo seansai, ypač tie, kurie skirti moterims, - stebuklingas reiškinys, - neslėpė ji. – Jie atnešė daug naujų suvokimų. Nors po pirmojo iš jų dvi savaites man sukosi galva - tikriausiai persijunginėjo smegenyse neuronų jungtys, tačiau būtent tada pajutau, kad esu moteris, kad galiu sau leisti ne viską mokėti ir sugebėti, ir tame atrasti nepaprastai daug žavesio. Tik tada, kai ne viską galime padaryti pačios, atsiranda vieta pasireikšti vyrui.“

„Tik sąmoningo kvėpavimo sesijų metu pirmą kartą pajutau Dieviškąją globą ir suvokimą, kad turiu jai visiškai atsiduoti. Sąmoningas kvėpavimas nutiesė kelią namo - ten, iš kur atėjau ir kur sugrįšiu, ten, kur ramybė ir meilė. Dabar mano gyvenimas - tai sąmoningas kvėpavimas. Kaip paprasta, tik kvėpuoji, stebi, gyveni ir daugiau nieko daryti nereikia. Viskas aplinkui vyksta tarsi savaime, - atviravo Jūratė. – Tuo, ką patyriau, negalėjau nesidalyti, todėl Mokytoją Dalią Beatą pakviečiau į Šakius - kartą per mėnesį ji vedė kvėpavimo seminarus mūsų rajono gyventojams. Tada dar net nedrįsau svajoti apie galimybę pačiai to mokytis, tačiau šis mano noras išsipildė visai netrukus. Ne veltui sakoma, kai mokinys pasiruošia mokytis, atsiranda ir Mokytojas. Taip atsidūriau tarp laimingųjų, kurie džiaugėsi galimybe visus metus iš Kvėpavimo terapijos meistrės semtis Dvasinio kvėpavimo paslapčių. Dariau tai ne dėl savęs, dėl to, kad galėčiau padėti kitiems. Juo labiau, kad ir Mokytoja turėjo savo misiją – norėjo kiekvienam Lietuvos miestui paruošti po Dvasinio kvėpavimo specialistą.“

Besimokydama pas Dalią Beatą sužinojau, kad ji organizuoja piligrimines keliones po Indiją. „Kai pavasarį išvažiavo antroji grupė, pasakiau sau: „Į kitą ir aš važiuosiu. Tik nesitikėjau, kad  šis noras taip greitai išsipildys ir Indiją pamatysiu dar tų pačių metų lapkritį, - pasakojo Jūratė. - Apie Indiją daug sužinojau iš naujos pažįstamos - latvės Sangitos, kuri Haidakhan Babadži ašrame, įsikūrusiame Himalajų papėdėje, atlieka ugnies ceremonijas. Aišku, mano protas su šia kelione ilgai negalėjo susitaikyti. Jis sakė: „Gal tu geriau vyk į Medžiugorją (miestas vakarų Hercegovinoje, išgarsėjęs Šv. Marijos apsireiškimu). Kelionė į Indiją tau per brangi...“  Lyg ir susitaikiau su tuo, nusiraminau. Nesitikėjau, kokie pranašiški  bus Sangitos atsisveikinimo žodžiai: „Aš tikiu, kad mes greitai susitiksim...“

Netrukus paaiškėjo, jog paskutinės dvi vietos į Medžiugorją, kur ketino vykti šakietė, jau užimtos. Vadinasi, nieko kito nebeliko, kaip tik keliauti į Indiją. „Ir išvykome kartu su Mokytoja dvylika apaštalų, - juokavo Dvasinio kvėpavimo specialistė. - Ne veltui sakoma, kad mūsų likimas nuspręstas dar prieš gimstant, tik mes to nežinome. Todėl nereikia iš gyvenimo nieko tikėtis. Patys geriausi įvykiai atsitinka tada, kai jų nelaukiame. Su tokiomis mintimis bei keletu reikalingiausių daiktų ir išvykau į Indiją. Neprisidėjau nei maisto, nei pinigų. Galvojau: „Ką aš ten pirksiu?“

Pasak Jūratės, pakako vienos nakties, kad praeitų pirmieji virpuliukai ir ji adaptuotųsi Indijoje. Ko nepasakytum apie sugrįžimą – prireikė dviejų ilgų savaičių, kol ji galėjo išeiti iš savęs ir vėl pradėti kalbėti. Aštuonios dienos, praleistos Dvasinio mokytojo, tūkstančių žmonių Guru Haidakhan Babadži ašrame buvo pačios įspūdingiausios. „Tokioje erdvėje dar niekada nebuvau buvusi. Būtent čia pradėjau suvokti čia ir dabar akimirkos prasmę. Būtent čia supratau, kokia nesvarbi praeitis ir nereikšminga ateitis, - neslėpė šakietė. – Po keleto gyvenimo dienų ašrame viena iš keliauninkių susisiekė su namiškiais ir sako: „Lietuvoje prisnigo...“ O kita taip natūraliai paklausė: „Kokioje Lietuvoje?“ Ir pradėjome visi juoktis... Po pusės dienos, praleistos Himalajuose, visiems atrodė, kad mes čia gyvename mažų mažiausiai mėnesį. Tik tada suvokėme Mokytojos žodžius, kad tai ne kelionė į Indiją, o kelionė į save per Indiją, kad nėra kito laiko, išskyrus čia ir dabar...“

Ašrame keliauninkai gyveno pagal griežtas taisykles: kėlėsi anksti ryte, vadinamu šventųjų laiku, 3 valandą, kai danguje dar pilna žvaigždžių, 108 laipteliais bėgo maudytis į švelnų ir krištolinį iš kalnų ištekantį Gango vandenį, tada rengdavosi sarius ir su čandano ženklais ant kaktos protui atšaldyti skubėdavo į ugnies ceremoniją, o vėliau pagarbinti Dievo ir pasiklausyti Babadži mokymų. Nuo 9 iki 12  val. – karma joga - visi dirbdavo jiems paskirtus darbus - vieni šlavė, kiti dažė šventyklą, treti dirbo ligoninėje ar pagelbėjo virtuvėje ir pan. Tik po to valgydavo - ašrame niekas nepusryčiaudavo, pirmas maistas, kurį gaudavo buvo pietūs.  Tada visi pailsėdavo, nusiprausdavo Gange, kad ant kaktos neliktų čandano ženklų ir vėl į ugnies ceremoniją, giedoti giesmių, po kurių 20 val. laukdavo vakarienė ir miegas.

Šakietė prisiminė, kad sunkiausia jai buvo dažyti, nes šio darbo ji iš viso nemėgsta. Bet, kaip sakoma, ko nenori, tą ir gauni. „Babadži labai akcentavo, kad karma joga, t.y. darbas, gali išgelbėti žmoniją. Dažydama prisiminiau tėvą Stanislovą, kuris pas jį atvykusiems  duodavo darbo - liepdavo iš vienos krūvos į kitą akmenis sunešti, - pasakojo Jūratė. -  Taip ir aš aštuonias dienas dažiau. Per tą laiką daug visokių tiesų atsivėrė, daug suvokimų atėjo. Visos mintys čia labai greitai materializuodavosi. Tik pagalvoji, ir jau vyksta. Tiesiog mokiausi nieko nevertinti, gyvenau tame, kas vyko.“

„Kai vieną dieną sunegalavau, mane nuvedė pas vietinį gydytoją. Jis pamatavo man spaudimą su tokiu senoviniu aparatu, kokio Lietuvoje net muziejuje nebuvau mačiusi. Kadangi nemokėjau paaiškinti, ką skauda, - tai nupiešiau. Ilgai nesvarstęs gydytojas uždraudė man valgyti keptą maistą ir trims dienoms paskyrė po tris tabletes. Tiesiog čia pat prie mūsų akių iš buteliuko išpylė jas ant stalo, suskaičiavo, sužėrė su pirštais ant lapelio ir padavė. Šalia stovėjusi Mokytoja tepasakė: „Matai, kaip čia viskas paprasta. Pas mus užsidėtų gumines pirštines ir dar pincetą pasiimtų...“, - prisiminusi juokėsi Jūratė. – Teko valgyti tik vaisius, tačiau man jų pakako.“

Išvykę iš Babadži ašramo Dalia Beata ir jos mokiniai aplankė vienus seniausių Indijos miestų Mathurą ir Vrindavaną,  kur gimė ir užaugo Krišna bei jo brolis Balarama. Kaip krikščionys turi savo religines apeigas, kurių metu eina Kryžiaus kelius, taip ir Indijoje vaišnavai ir iš įvairių pasaulio kraštų atvykę piligrimai basomis eina parikramą aplink didžiulę Govardano kalvą. Pasak legendos, ją Viešpats Krišna pakėlė ant savo mažojo pirštelio, kad išgelbėtų Gokulo žmones nuo baisaus Dievo Indros pykčio.

„Kai kurie atstumą aplink Govardano kalvą matuoja savimi – atsigula, ištiesia rankas ir padeda akmenuką, toliau atstumą matuoja nuo padėto akmenuko, vėl atsigula ir vėl pažymi – padeda akmenuką. Kiti eina poromis – atsigula vaikinas, atsigula mergina ir padeda akmenuką. Taip apeina greičiau, - pasakojo Jūratė. – Brahmanai, vienuoliai ar atsiskyrėliai šią askezę atlieka per šešerius metus, nes nešasi su savimi altorėlį ir, matuodami kelią savimi, prie jo padeda ne vieną, o 108 akmenukus. Tikima, kad taip išperkama visų septynių giminės kartų karma.“

Pasak šakietės, jai ši askezė buvo nemenkas iššūkis. „Vasarą nuo vaikų stovyklos iki jūros 300 metrų negalėjau nueiti neuždususi, o čia visas atstumas aplink kalvą - 21 kilometras. Protas niekada nebūtų leidęs pasakyti, kad aš tai galiu padaryti, tačiau Indijoje viskas kitaip. Čia įvyksta patys netikėčiausi dalykai. Aš kalvą apėjau per 8 val. Po to apėjau ir aplink Vrindavaną, kuriame, kaip teigiama, veikia apie 50 tūkst. Krišnos šventyklų. Sakoma, jei apėjai aplink Vrindavaną – tai pabuvojai jose visose.“

Beje, prieš išvykstant į Indijos sostinę Delį, iš kur keliauninkai skrido namo, jie aplankė neregėto grožio architektūros perlą – Tadžmahalą, kurį mongolų imperatorius Džahanšachas pastatė kaip mauzoliejų savo mylimiausios žmonos Mumtaz Mahal garbei. 1983 metais Tadžmahalas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Keliauninkė pasakojo, kad ne mažiau įspūdinga ir Naujajame Delyje tik 2005 metais atidaryta Akšardamo induistų šventykla, kuri šiandien laikoma pačia didžiausia pasaulyje. Pagrindinis šventyklos pastatas, apsuptas įmantrių sodų, buvo statomas iš rožinės spalvos smiltainio, atgabento iš Radžastano, ir iš itališko marmuro. Šventyklos teritorijoje galima aplankyti „dainuojančiuosius“ fontanus, dramblių skulptūrų alėją, o įsėdus į nedidelę valtį 12 minučių trunkančio pasiplaukiojimo metu lankytojai supažindinami su 10 tūkst. metų senumo Indijos istorija.

„Kelionėje po Indiją aš suradau save. Tai yra niekas kitas, kaip ramybė, - atviravo Dvasinio kvėpavimo specialistė. – Ši kelionė man buvo taško padėjimas savęs ieškojimuose. Supratau, kokie svarbūs santykiai, pagalba ir dėmesys kitam žmogui, jo priėmimas, prisiėmimas atsakomybės už tai, kas vyksta tavo gyvenime. Dėl savo elgesio mes esame įpratę kaltinti kitus, o jei nerandame žmogaus, kurį galėtume apkaltinti - tada kalta aplinka, kelią perbėgusi katė arba tiesiog tai, kad lyja. Tiesa ta, kad kiekvieną situaciją reikia priimti, padėkoti, pasimokyti iš to ir elgtis kitaip.“