Šnekučiavomės Kudirkos Naumiesčio bibliotekoje, knygų apsuptyje,- apie poeziją, gyvenimą, pomėgius, vienatvę... „Dar mokykloje rašiau, siunčiau savo eilėraščius į „Lietuvos pionierių“. Prisimenu, vieną kartą  buvau sukritikuota. Nuo tada ilgai nerašiau. Po to vėl pradėjau rašyti, jau besimokydama vyresnėse klasėse. Ir vėl buvo pertrauka. Dar vienas rimtesnis grįžimas prie poezijos buvo maždaug prieš 10 metų. Rašau dažniausiai naktimis, kai negaliu užmigti, kai galvoje užsifiksuoja kokia nors frazė, mintis, iš kurios išsirutulioja eilėraštis. O nesimiega gana dažnai... Tačiau darbe tikrai nemiegu. Nemažai eilių lieka stalčiuje. Kūryba - tai tikrai visiškai nevaldomas ir nesuplanuojamas dalykas. Man poezija – tai pirmiausia rašymas sau. Gal todėl taip ir mano pirmoji knyga vadinasi „Sau ir kažkam“. Iki šiol dar nesugebu sugrįžti į save ir viską vėl susidėlioti į vietas. Man praėjusių metų pabaigoje ir įvykių, ir dėmesio buvo tikrai per daug“,- atvirauja save vieniše vadinanti Marytė. Į naująjį poezijos rinkinį ji sudėjo savo eiles, parašytas per keletą pastarųjų metų.

Pasak pašnekovės, jei ne rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė , Šakių bibliotekos direktorė Regina Ūsienė ir kiti žmonės, raginę pasidalinti savo kūryba su poezijos mylėtojais, šios eilėraščių knygos ko gero  nebūtų ir buvę.

 

Pašnekovė prisipažino, jog jai knygų skaitymas – tai tiesiog chroniška liga nuo vaikystės, beje, „neišgydyta“ iki šiol. Tad neatsitiktinai Vilniaus kultūros mokykloje ji įgijo bibliotekininkės specialybę. Marytės gyvenimas visą laiką buvo susijęs su knygomis. Daugiau kaip 20 metų moteris dirbo Šakių knygyne, dabar jau aštuonerius metus su knygomis ir skaitytojais draugauja, dirbdama Kudirkos Naumiesčio bibliotekoje. Marytė gana kritiškai vertina šiandieninę knygų rinką. Paklausta, ar šiandieninė verstinė literatūra, užplūdusi knygynų ir bibliotekų lentynas, iš tiesų verta dėmesio, ji neabejoja, kad skaitytojams brukama gana daug menkaverčių knygų. „Sakoma, jog mes neperšame šių knygų, žmogus pats gali pasirinkti. Tačiau eilinis skaitytojas, kol nepradeda skaityti knygos, nežino, ką iš tikrųjų pasirinko. Manau, šiuo metu knygų leidyba pirmiausia yra verslas. Viskas matuojama tik pinigais. Labai gaila, kad tokiomis spalvingais viršeliais pasipuošusiomis knygomis ypač dažnai susivilioja jaunimas“,- savo nuomonės neslėpė  Marytė. Ji pati labiausiai mėgsta skaityti lietuvių autorių grožinę literatūrą, autobiografines knygas. Detektyvų ir saldžių romanų neskaito, o labiausiai, suprantama, mėgsta poeziją. „Mano poezijos Dievas –  Justinas Marcinkevičius. Būna, kartais perskaitau ir kokio nors kito poeto eilėraštį, ir jis tiesiog užstringa atmintyje“,- sakė pašnekovė. Paklausta, koks pačios parašytas eilėraštis yra širdžiai mieliausias, Marytė ilgai nesvarstė. „ Eilėraštis „Svečiuose“.Už jį šiemet gavau ir diplomą Ukmergės rajone vykusiame  poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“. Mano eilėraštis - tai aš pati. Dažnai norisi  nuo visko pabėgti, užsidaryti, pasislėpti ir pabūti vienai. Juk aš esu vienišė. Galbūt kada nors, kaip sakė aktorė Doloresa Kazragytė, tos vienatvės jau bus per daug. Kai neliks darbo, kai būsiu visiškai viena ir nukriošusi. Dabar man vienatvė tikrai labai patinka. Ko daugiau reikia,- turiu puikų darbą, gyvenu labai gražioje vietoje, visai netoli Šešupės“,- atviravo Marytė.

 

Marytę džiugina ne tik gerai sueiliuotas eilėraštis. Ypač ją traukia įvairūs kultūriniai renginiai, koncertai, spektakliai. „Gaila, nevairuoju automobilio, todėl ne visada galiu nuvykti ten, kur noriu. Mažiau keliauju žiemą. Na, o vasarą tikrai nesėdžiu namuose,- tai Pažaislis, tai „Beatričės vasaros“, tai „Akacijų alėja“. Suku galvą savo draugėms, kad nuvežtų, kad kartu su manimi važiuotų. Labai patinka dainuojamoji poezija. Matyt, mano aktyvus lankymasis įvairiuose renginiuose yra susijęs ir su tuo, jog tik čia aš galiu gauti įžymių žmonių autografus“,- sakė Marytė, jau keturiolika metų renkanti Lietuvos garsenybių autografus. „Galiu pasigirti, - šiemet, nors ir sunkiai, bet gavau Prezidentės Dalios Grybauskaitės parašą. Padaviau jai savo nedidelę autografų knygelę, o ji žvilgt,sako, čia tai jau nesirašysiu. O aš jai aiškinu, kad čia ne paprasta knygelė, o išskirtinė,- joje yra savo autografus palikę visi trys ankstesni Lietuvos Prezidentai. Trūksta tik Jūsų parašo“,- prisiminė išskirtinio autografo „medžioklę“ Marytė. Jos atkaklumas buvo vainikuotas sėkme,- Prezidentė pasirašė.

Pirmoji autografų knygelė, į kurią autografai rinkti aštuonerius metus, jau pilnut pilnutėlė. Joje - 184 rašytojų, politikų, aktorių, dailininkų, dainininkų ir kitų profesijų garsių žmonių palinkėjimai ir autografai. Sigutė Trimakaitė, Jurga Šeduikytė, Juozas Erlickas...- kiekviename puslapyje vis nauja pavardė. Knygelėje yra ir Tėvo Stanislovo ranka rašyti žodžiai, ir poeto Justino Marcinkevičius autografas, ir Prezidento Valdo Adamkaus bei daugelio kitų iškilių asmenybių parašai. Nuo 2009 metų Marytė atvertė naujos autografų knygelės  puslapius, kurios nepaleidžia iš rankų, vykdama į įvairius renginius ir susitikimus. Joje jau sukaupta kelios dešimtys autografų. „Pažvelgus iš tam tikros laiko ir įvykių perspektyvos, kai kurių žmonių autografų dabar gal ir atsisakyčiau, kitų turiu net po kelis“,- prisipažino Marytė. Ji kol kas nesiryžta spėlioti, nei kiek naujų autografų dar pavyks sumedžioti, nei kelias poezijos knygeles išleis. Juk gyvenimas, kaip ir kūryba, visiškai nenuspėjamas.