Ilma Cikanaitė: „Darau tik tai, kuo tikiu“

cikanaiteAgnė NAUMAVIČIŪTĖ
 
Energinga, maksimaliai dirbanti, kad pasiektų užsibrėžtų tikslų, mėgstanti iššūkius, iš paskutiniųjų besistengianti pasiekti „savo“, nuolat besisukanti Lietuvos įžymybių tarpe. Taip galima apibūdinti iš Lukšių kilusią Ilmą Cikanaitę, su kuria kalbėjomės apie pasiekimus, užsibrėžtus tikslus bei išsipildžiusias svajones.
 
R. Daskevičiaus nuotr.: Daug dirbti, nebijoti darbo, svarbiausia – mėgautis tuo, ką darai,- šie dalykai, pasak I. Cikanaitės, yra svarbiausi norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, kad jie neliktų tik svajonėmis ir išvystų dienos šviesą.
 
-Ar jau besimokindama mokykloje buvote aktyvi ir žinojote, ko norite iš gyvenimo?
 
-O taip! Mokykloje buvau aktyvi visuomeninių renginių dalyvė ir organizatorė. Galvojau, kaip būtų gerai atrasti tokią specialybę – renginių organizavimą, kad ir toliau gyvenime galėčiau tęsti aktyvų bendravimą su žmonėmis, tačiau, kai mokiausi tokios specialybės dar nebuvo.
 
-Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, jo būdas, kai baigėte mokyklą? Kur mokėtės?

-Esu Istorijos (Kultūros istorijos ir antrapologijos) bakalaurė ir Komunikacijos (Viešųjų ryšių) magistrė. Ieškojimai TOS specialybės mane masino imtis itin įdomių darbų: nuo renginių organizavimo iki laidų rengimo, komunikacijos strategijų kūrimo. Visada visa veikla sukosi pramogų versle.
 
-Ilma Cikanaitė – vijurkas, kuriam 24 valandų paroje per mažai, ar rami ir tyli asmenybė? Kaip save apibūdintumėte?

-Tikriausiai daugelis mano draugų ir aplinkos žmonių pasakytų, kad aš daug dirbu. Bet aš esu maksimalistė, jei dirbti – tai gerai ir nebijoti dirbti daug, mėgautis tuo, ką darai. Jei ilsėtis, tai ir tuo mėgautis – net jei tai būtų tik kavos puodelis. Taip ir gyventi – mėgautis kiekviena diena ir pilnai ją išgyventi. Energijos manyje yra daug.
 
-Papasakokite apie sukurtą prekinį ženklą „Kūtvėla“. Kada jis atsirado? Kaip gimė mintis jį sukurti?

-Tai mano svajonė, kurią įgyvendinu. Mada domėjausi dar mokykloje. Stilingi ir išsiskiriantys žmonės man visada patiko. Norėjau pati kurti tai, ko man trūksta. Ką galėtų dėvėti tokia aktyvi, kosmopolitiška asmenybė kaip aš.
 
-Ar daug vargo buvo, kol „Kūtvėla“ išvydo dienos šviesą? Su kokiomis problemomis susidūrėte?

-Sunkiausiai buvo tai, kad daug kas buvo nauja – kur gauti medžiagų, susirasti geras siuvėjas, kur parduoti. Kadangi esu „marketingistė“, komunikuoti apie savo produktą man nėra sunku, nes toks mano kasdienis darbas. Daugelis menininkų susiduria su tuo, jog kažką sukuria, o tas kažkas ir lieka jų studijoje. Aš žinau, kaip apie tai kalbėti ir kaip tai pristatyti pirkėjui. Visada gerai, kai už sukurto daikto slypi istorija ir koncepcija.
 
-Kokie žmonės perka Jūsų prekinio ženklo drabužius? Ar tarp jų daug Lietuvos įžymybių?

-Mano rūbas skirtas kosmopolitiškai, laisvai, energingai, veikliai ir gyvenimu besidžiaugiančiai asmenybei, kuri nori išsiskirti iš minios. Tokie yra ir paprasti mirtingieji ir žvaigždės. Mano rūbus dėvi stilistė Agnė Gilytė, muzikantas Viktoras Diavara, radijo laidų vedėjas Modestas Švoba, radijo laidų vedėja Simona Bandita, aktorė Severija Janušauskaitė, Erika Dženings.
 
-Iš kur semiatės minčių ir idėjų tolimesniems darbams?

-Mintys tolimesniems darbams gimsta savaime, iš gyvenimo, iš to tempo. Aišku prisideda ir tai, kad aš domiuosi mada, tuo kas vyksta pasaulyje. Tai ką kuriu, ateina iš poreikio kurti ir to, ko man pačiai norisi.
 
-Kuo dar užsiimate?

-Esu Vilniaus tarptautinio festivalio „KINO PAVASARIS“ rėmimų ir komunikacijos vadovė. Tad pavasaris - man gana įtemptas laikotarpis. Bet tempas ir susitikimai su naujais žmonėmis mane žavi. Taip pat kuriu pavienių projektų komunikacijos strategijas, prekių ženklų įvedimo į rinką strategijas, renginius. Bet tik tuos, kuriais tikiu ir kurie man įdomūs.
 
-Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie Jums pavydi sėkmės?

-Mano aplinkoje daug gražių žmonių, kurie palaiko ir tiki. Aišku, kad yra tokių, kurie ir pavydi. Bet aš visada sakau, kad reikia dirbti, o ne kalbėti ir turėsi, ko nori.
 
-Esate įžymi ir nuolat sukatės tarp tokių pat žmonių. Ar išmokote atskirti, kurie iš jų bendraudami dėvi kaukes, o kurie yra nuoširdūs?

-Su kaukėmis yra didžioji dauguma. Tokia ta mūsų visuomenė. „Labukas, kaip tau sekasi? Gražiai atrodai“ – tai kaip paprastas „Labas“, kuris net nereikalauja atsakymo. Tik nuoširdus bendravimas gali atverti kito žmogaus nuoširdų bendravimą. Tarp žymių žmonių turiu daug nuoširdžių pažįstamų, su kuriais susitikus smagu pabendrauti. Yra ir puikių draugų.
 
-Jūsų tėtis, Vidas Cikana, yra labai talentingas ir aktyvus žmogus. Kaip manote, ar iš jo paveldėjote savo ryžtą ir užsispyrimą?

-Visiškai. Kūrybiška vaikystės aplinka įsuko ir nepaleidžia manęs iki šiol. Mano tėtis man pavyzdys dėl to, ką jis daro žmonių ir Lietuvos labui. Mano veiklos nukreiptos labiau į save, aš nesu tokia atsidavus Lietuvai. Tėčiu labai didžiuojuosi.
 
-Kaip apibūdintumėte savo sėkmės receptą? Kokios jo sudedamosios dalys?

-Myliu žmones ir bendravimą su jais, mėgstu daug dirbti. Darau tik tai, kuo tikiu.
 
-Ką patartumėte žmonėms, kurių galvose sukasi idėjos verslo kūrimui, tačiau juos vis kažkas stabdo ir tos mintys neišvysta dienos šviesos?

-Bandyti reikia. Tik reikia apsigalvoti – ar nori, kad idėją įgyvendintum pats, ar kad ji būtų įgyvendinta su kažkieno pagalba. Pagal tai dėlioti strategiją. Ir nebijoti daug dirbti. Ir mėgautis tuo, ką darai!

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip kovoti prieš žiaurų elgesį su gyvūnais?

klausimelis 04 26Mindaugas iš Zapyškio:

Nepriklausomai, kur laikomas šuo, ant grandinės ar voljere, reikia jam sudaryti sąlygas. Nelaikyčiau žiauriu elgesiu su gyvūnu, jei jis ant grandinės gali lakstyti po visą kiemą. Kartais grandinė gali suteikt šuniui daugiau laisvės nei gyvenimas voljere. Manau, ir dabar yra numatytos pakankamai griežtos bausmės kovai prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nes, kiek žinau, yra ir baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė.

klausimelis 04 26 2

Lina iš Šakių:

Manau, kad pririšti šunį prie grandinės nėra blogai, bet tokie įvykiai, kai norima jais atsikratyti itin žiauriais būdais, yra netoleruotini. Jei jau nėra galimybės ar noro laikyti šuns ar katės, galima kreiptis į gyvūnų globos įstaigas, bet ne kažkur išvežt ir atsikratyt. Manau, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu bauda nuo 200 iki 1 tūkst. eurų jau būtų žmogui bausmė.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.