Trečiadienį, balandžio 15 dieną, minima Kultūros diena. Šią dieną nuoširdų Ačiū verta ištarti tiems žmonėms, kurie lieja devintą prakaitą tam, kad mes, rajono gyventojai, galėtume su didžiausiu džiaugsmu eiti į įvairius renginius, kuriuos organizuoti kultūros darbuotojams kartais tenka ne vieną mėnesį ar ištisus metus. Minint šią dieną, keli darbui kultūros srityje atsidavę žmonės pasidalijo savo nuomone apie kultūrą, papasakojo apie sunkumus bei džiaugsmus.

 

 

„Kultūra daugeliui yra laisvalaikio praleidimas, smagi pramoga, kitiems gal tik žodis. Man - darbas, pomėgis, laisvalaikis, gyvenimo būdas. Dabar, kai atsigręžiu  atgal, man atrodo, kad kultūra sudaro didžiąją mano gyvenimo dalį. Tai darbas, kuris užvaldo mintis ir gyvenimą. Kai tik baigusi studijas pradėjau dirbti  Griškabūdžio kultūros namuose, reikėjo pagalbos, patarimo, kaip ir kiekvienam jaunam specialistui. Nuoširdus ačiū ilgametei kultūros darbuotojai Česiukei Dainelienei, kuri daugelyje situacijų „užvedė ant kelio“ ji yra pasakiusi: „Kultūra - visam gyvenimui, užvėrus duris, ji nesibaigia ir geriausios mintys, scenarijai gimsta darbuojantis namuose“. Nors taip iš pradžių man ir neatrodė, bet dabar galiu pasakyti, kad tai tiesa...Mintys apie darbą retai kada palieka. Kultūra - gyvenimo būdas.

Pradėjau dirbti  prieš dvidešimt septynerius metus. Buvo smagių ir sunkių akimirkų. Trūko praktinių žinių. Mokausi dar ir dabar. Kokia esu dabar,  turiu būti dėkinga žmonėms, kuriuos sutikau ir su kuriais susipažinau. Ko išmokau dirbdama kultūros srityje? Kūrybiškumo, darbštumo,  dėkingumo, pareigingumo,  užsispyrimo, savęs ieškojimo ir kt.  Daugelį įgytų savybių vis dar tobulinu. Dirbdamas kultūros srityje vienišas nebūsi, visada gyvenimas dovanoja naujus, gerus ir puikius žmones, kurie palaiko idėjas ir padeda jas įgyvendinti. Taip mano darbe bei gyvenime atsirado teatras - suaugusiųjų, vėliau ir jaunimo, kuris šiais metais švęs penkioliktąjį gimtadienį. Esu dėkinga ir savo bendradarbiams už bendrą darbą, ir šeimai už palaikymą ir kantrybę. Darbe tenka būti kūrybiniu darbuotoju, mokytoju, psichologu, ir t.t.

Kultūros dienos proga visiems „bendrakeleiviams“ noriu palinkėti meilės pasirinktam darbui.“

 

„Kultūra yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, papročius ir kitus vertingus gerbiamus ir puoselėjamus gebėjimus. Mes kiekvienas esame kultūros dalis – kaip mes ją suprantame, tai kiekvieno žmogaus išprusimo laipsnis. KULTŪRA - tai mano gyvenimo būdas, glaudžiai susijęs su mano profesija. Kultūros srityje tikrai esu ne pirmokas, nuo 16 metų dirbu profesionaliu artistu, nuo 2004 metų - Šakių cirko studijos „Šypsena“ vadovu, nuo 2013 metų - Šakių kultūros centro direktoriumi.

Kultūra yra neišsemiamas gyvenimo lobynas, tik reikia norėti juo pasinaudoti. Šiandien, ko gero, visos meno rūšys taip persipynusios, kad vieną kurią išmanyti nebeužtenka. Ieškant naujų idėjų teko ir tenka perversti krūvas ne vien profesinės literatūros, domėtis pasaulinėmis tendencijomis. Džiaugiuosi, kad likimas padovanojo galimybę visapusiškai plėsti akiratį ir visa tai pritaikyti praktiškai. Kultūros srityje dirbu jau 26 metus. Lyginti, kas buvo pradžioje ir dabar – neįmanoma, tai nesulyginami dalykai. Nenusivyliau, galiu drąsiai teigti, kultūra – tai mano gyvenimo būdas.  Ilgametė praktika išmokė dirbti greitai, neatidedant sumanymų ateičiai. Žinoma, būna atvejų, kai tas sumanymas nepavyksta, tačiau tai tik dar labiau paskatina norą ieškoti naujų variantų. Tada į pagalbą ateina diskusijos menas. Jei darbas teikia dvasinį pasitenkinimą – vienadieniai sunkumai neužtemdo visumos, o dar stipriau užgrūdina. Ir kas gali būti maloniau nei dovanoti žmonėms šventę..?

Tai mano siekiamybė, gal kaip šūkis - „Kad kultūroje būtų KULTŪRA“.

 

„Kultūra - plati sąvoka. Bestudijuodama menotyrą suvokiau, jog menas yra ta vieta, tas taškas, kurį nagrinėdami įvairių sričių specialistai gali daug ką sužinoti apie tam tikrais laikotarpiais vyravusias visuomenės normas, politiką, ekonomiką, dvasinius ir psichologinius aspektus, menininko ir aplinkos tarpusavio santykius (tai ir yra kultūra). Todėl į kultūrą žvelgiu pro meninę veiklos prizmę, nes ši sritis labai plati, dinamiška, tačiau suprantamiausiai perteikia visas geriausias arba diskutuotinas kultūros savybes, kurias turime įsisavinti arba atmesti. Todėl savaime aišku, kad kultūrinė veikla mano gyvenime užima didelę dalį, nes kultūros darbuotojas turi būti švyturys žmonių jūroje, kuris supažindina ir skatina domėtis kultūra, nes žemiški darbai, rūpesčiai, idėjos kartais lengviau išsisprendžia žiūrint spektaklį ar ne holivudinį kiną, klausantis kamerinės muzikos ar poezijos, „spoksant“ į paveikslą ar juodai baltą nuotrauką. Požiūris į kultūrą nuo darbo pradžios dar nespėjo pasikeisti. Gal po kiek laiko „atbuksiu“ arba kaip tik paaštrėsiu ir dar stipriau ir svariau bruksiu provincijos žmonėms kuo įvairesnę meninę, dvasinę ir žmogišką, šiltą kultūrą.

Dirbdama kultūros srityje išmokau, jog per dieną visų užsibrėžtų tikslų neįgyvendinsiu. Tačiau visada save motyvuoju – džiaukis tuo, ką turi, bet siek neįmanomo. Kažkas iš pažįstamų yra pasakęs: „Jaunatviškas maksimalizmas ir entuziazmas linkęs blėsti“, tad kol jo dar turiu į valias, mokausi šią energiją kuo naudingiau eikvoti ir nukreipti reikiama linkme. Kultūros darbuotojai nedirba vien dėl varnelės, kad atliko darbą. Stengiesi, lakstai, skambini, derini... Tampi diplomatu, ekonomu, raštininku - kad tik kažką naujo, įdomaus atneštum į žmonių gyvenimus. Ir kartais lieki nesuprastas. Džiaugiuosi, jog tokių žmonių Kiduliuose mažuma ir daug kas mane nuoširdžiai myli, palaiko, paskatina ir geru žodžiu mini. Galiausiai dirbu mėgstamą darbą, tad sunkumų nelabai ir jaučiu.“

 

„Kultūrinėje veikloje pradėjau dalyvauti dar besimokydama mokykloje, vėliau rajone organizavau jaunimui skirtus įvairius renginius ir akcijas. O štai dabar taip susiklostė gyvenimas, kad, ką labiausiai mėgau daryti - organizuoti, būti kultūros dalimi, dabar tai mano darbas. Labai smagu, kai dirbi mėgstamą darbą. Taip, dirbu dar tik nepilnus metus, galbūt po penkerių metų man atrodys „kiek čia galima“, bet, jeigu darai tai, kas patinka, tai reiškiasi, jog esi ten, kur ir turėtum būti. Aš galvoju, jog kultūrą reikia puoselėti, direktorius vienas visko nepadarys, jis yra maža dalelė, jei tavo darbuotojai bus tam atsidavę – bus labai gerai, nes tik bendromis jėgomis galima kažką koncentruotai pasiekti. Kai tik pradėjau dirbti, sulaukdavau įvairių nuomonių, tačiau dabar žmonės, kurie buvo iš pradžių nusiteikę kiek skeptiškai, į mano darbą žvelgia teigiamai. Sutinku, jog dažnai galima pastebėti nusistatymą prieš jauną žmogų kaip vadovą, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad vis tik yra tie žmonės, kurie manimi pasitikėjo ir tiki iki šiol. Dirbant kultūros srityje sunkiausia yra, kai organizuoji renginius ir su nerimu iki paskutinės minutės lauki, galvoji, ar susirinks žmonės, ar jiems patiks, kokie bus atsiliepimai. Pripažinsiu, jog sunkiausia – pritraukti žmogų ateiti į kultūros centrą. Suprantu, jog kartais mano požiūris nuo tų žmonių, kurie tokį darbą dirba jau daug metų, skiriasi, bet juk nieko tame nėra blogo. Kalbant apie renginius, manau, jog kartais geriau mažiau ir užtikrintai, nei daug ir ne itin tvirtai, juk juos organizuojame ne tam, kad užsidėtume sau pliusą. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, jeigu jis darbą dirba su meile, tuomet jis ir nėra toks sunkus. Nors visi puikiai žinome, jog kultūros srityje dirbantys žmonės dažnai dirba ir savaitgaliais, tačiau aš pati prie to jau seniai esu pripratusi ir tai man yra vienas malonumas.“