Ketvirtadienio vakarą Šakių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Klaipėdoje gyvenančios kraštietės Rimos Baukaitės darbų paroda „Pieštukas delne“. Simboliška, jog tai penkiolikta dailininkės personalinė paroda, kurioje eksponuojama penkiolika pieštuku pieštų darbų.

Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos mokytoja R. Baukaitė daugiau kaip trisdešimt metų moko vaikus ir jaunimą grafikos ir piešimo. Pedagogė sugeba ne tik įkvėpti, uždegti meile menui savo mokinius, bet ir pati daug kuria, dalyvauja bendrose parodose, pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, taip pat rengia personalines parodas.

Parodos atidaryme R. Baukaitė pasakojo, kad nors Klaipėdoje gyvena jau daugelį metų, į Šakius sugrįžti kiekvieną kartą yra nepaprastai smagu. Kalboms pasisukus apie kūrybą, menininkė pasakojo, kad pieštukas ją lydi visą gyvenimą, nuo pat mažens.

„Atsimenu, jog mokykloje gaudavau velnių nuo mokytojos už tai, kad visuomet pripaišydavau paskutinius sąsiuvinio lapus. Juk tais laikais nė paraštėse nebūdavo galima rašyti, ką jau kalbėti apie daugiau. Pieštukas visuomet būdavo su manimi, tai pagrindinis mano kūrybos įrankis“, – pasakojo R. Baukaitė.

Kiekvienas, apsilankęs parodoje, atkreips dėmesį, jog dažname dailininkės paveiksle figūruoja paukščiai, vanduo. Menininkė pasakojo, jog paveikslų motyvai byloja apie jos jausmus ir meilę miestui, kuriame gyvena.

„Man paukštis yra laisvės, ieškojimo, siekimo simbolis. Juk paukštis skraidydamas daug ką mato, daug ką sužino. Esu labai laimingas žmogus. Turiu vaikus, kuriuos mokau, galiu juos nukreipti tinkama linkme, padėti. Mokiniai pas mane dažnai ateina pasikonsultuoti įvairiausiais klausimais. Džiaugiuosi, kad esu mokytoja. Jaunimas yra labai kūrybingas, jeigu tik moki su jais susišnekėti. Man jie neleidžia pasenti. Dirbdamas su vaikais negali stovėti vietoje, turi žengti koja kojon su jais“, – pasakojo R. Baukaitė.

Kiekvienas meno žmogus atsirenka, kada tinkamiausias laikas kūrybai, arba tai padiktuoja nuotaika. R. Baukaitė susirinkusiems pasakojo, kad ją kūryba pašaukia įvairiausiu metu, tačiau geriausias laikas – pavasaris ir vasara.

„Aš taip pat labai mėgstu keliauti, kelionės taip pat mane įkvepia, nes juk būna, kad jautiesi tuščia, todėl tenka ieškoti įkvėpimo. Kai dirbi, tai dirbi, kažkaip to laiko kūrybai visuomet atsiranda, tereikia norėti. Didelį postūmį kūrybai taip pat duoda darbas su jaunais žmonėmis. Negali stovėti vietoje, kaip mėgstu juokauti, tai užkuria motoriuką ir paskatina važiuoti labai greitai. Aš mokinuosi iš savo mokinių, o jie iš manęs“, – kalbėjo dailininkė.

R. Baukaitės kolegos teiravosi, kodėl parodos pavadinime minimas pieštukas, o ne teptukas, nes dalyvaudama tarptautiniuose ir mūsų šalyje vykstančiuose pleneruose ji tapo.

„Tiesiog pagalvojau, kad man delne lengviau laikyti pieštuką. Mano gyvenimo moto – „Nėra nieko neįmanomo“. Reikia tik tikėti. Jei negali būti dėkingas už tai, ką gauni, būk dėkingas už tai, ko išvengi“, – mintimis dalijosi dailininkė.