Teatro ir kino aktorius, režisierius, dabar ir Seimo narys Robertas Šarknickas penktadienį Šakių viešojoje bibliotekoje itin jautriai ir atvirai pasakojo apie berniuką, keliaujantį per internatus, globėjus ir patiriantį nepasotinamą artumo bei švelnumo ilgesį. Taip svečias pristatė autobiografinę ir pirmąją savo knygą „Šarkos sielos šauksmas“, pasakojimu iki ašarų sujaudinęs ne vieną salėje sėdintį.

R. Šarknickas atviras – tarybinių laikų internatuose beglobiai vaikai augo maitinami smurtu, neapykanta, panieka, nuolat susidurdami su grasinimais, pažeminimais ir skurdu. Vienas iš tokių nelaimėlių buvo ir R. Šarknickas, pripažinęs, kad savo vardą dažnai ir pamiršdavęs, nes buvo vadinamas tiesiog Šarka.

„Šarka, Šarka, asile tu, ateik čia, gausi į snukį! Ko žliumbi? Užtilk arba uždusinsiu!.. Tylos, benkartai, velnio pasėti!..“ – tai tik kelios nuotrupos iš vaikystės bei paauglystės atsiminimų.

Apie skaudžius išgyvenimus R. Šarknickas pasakoja įtraukiamai, vaizdingai, nuoširdžiai, ramiai. Kaip atsistojo renginio pradžioje, taip prisėdo tik po valandos, o ir skirtytis niekas neskubėjo, nes norėjo tai klausimą užduoti, tai apsikabinti, pabendrauti ar knygoje autografą gauti.

Visgi dažnas ir ašarą braukė klausydamas jo pasakojimo. Tuo labiau, kad berniukas, verkiantis po antklode, užsidaręs tualete ar nuo smurtautojų pasislėpęs mėgstamų jurginų gėlyne, neišgalvotas personažas, o pats R. Šarknickas. Jis prisimena, kaip iš Kauno buvo išvežtas į Šiaulius, atskirtas nuo sesių ir brolių, kurių kutenimą dar ilgai jautė, prisiminė. Laukė jis prikišęs mažą nosytę prie šalto stiklo tikėdamasis, kad artimieji ateis. Neatėjo. Žliumbdavo, kaip sako, ir prie įstaigos tvoros, ir dar draugę Renatą prašė, kad pažliumbtų kartu, bet jai greitai nusibodo, o Robertas „ašaromis dainuodavo“ dažnai. Juk buvo niekam nereikalingas, kaip dėžė, kilnojama iš vienos vietos į kitą.

„Mes buvome niekas, benkartai, dažnai net pamiršę tikruosius savo vardus“, – sako valdiškuose namuose užaugęs R. Šarknickas.

Jis pripažįsta: „Labiausiai žudė vienatvė, kai kiti vaikai išvažiuoja su tetom ar kitais giminaičiais ir lieki iš 200 vienas ar du.“ Prisimena, kad ir gėda būdavo, kai mokytoja žeminasi, prašo kitų suaugusiųjų vasarai ar atostogoms ir Robertėlį paimti. Būdavo paima, būdavo ne.

Robertui patikdavo žaisti laidotuves... Užkasdavo jį mergaitės smėlyje, tik galvą palikdavo, pievoje priskintais ar nurautais dobiliukais apkaišydavo, o Robertas žiūrėdavo į plaukiančius debesis, kartais iš tikrųjų numirti norėdavo.

Būdamas keturiolikmetis jis susitiko su savo broliais ir seserimis, net motina. Bet jausmas nebuvo toks, apie kokį nuolat svajojo. Tiesiog per tiek laiko susvetimėjo, atitolo. O motinos bučinį, sako, net su ūkiniu muilu prie kriauklės šveitęs... Neišgirdęs ir atsakymo į klausimą – „Kodėl?“

„Mačiau, kad ir jai skaudu“, – pripažįsta autobiografinėje knygoje savo išgyvenimus išdėstęs R. Šarknickas.

Skaudžių momentų jo gyvenime buvo daugybė. Ne tik vanojimai per užpakalį, paaugliški susimušimai, nuolatinis meilės ir artumo stygius. Štai jį, šeštoką, už nepasidalintą kamuolį ir konfliktą su klasioku sutalžė kūno kultūros mokytojas taip, kad manė – užmuš. Po šio įvykio jis nusprendė bėgti iš internato. Ir bėgo. Apsistojo šieno kupetoje, kurioje ir nusprendė pagyventi. Žolę valgė, kaip šuo iš balos vandenį lakė, verkė kartu su lietumi bei klausė: „Kodėl tau, Robertai, taip...“ Nesutiko mama būti kupetoje jį radusi moteriškė, tad ir vėl – į valdišką įstaigą.

Nuolat tekdavo kęsti alkį, tad prisipažįsta ir duonos vogęs ar paslapčiom svetimų lašinių skūrą graužęs.

Dažnai vykstant iš vienos vietą į kitą jam sunkiausia būdavo atsiskirti su valytojomis, kai kuriomis mokytojomis. Būdavo, viena valytoja jam ir pasakas sekdavo, tad kartais specialiai kokią šunybę iškrėsdavęs, kad tik būtų nubaustas kartu su ja grindis plauti.

„Niekam nesakydavau, ko išsišiepęs plaunu, kad bausmės neatimtų“, – dabar su šypsena prisimena R. Šarknickas.

O štai kai jį išvežė iš Šiaulių į Obelius, vėliau net akmenukus nuo kelio, ant kurio stovėjo į naują įstaigą atvežęs automobilis, rinko ir įsivaizdavo, ant lovos dėliodamas, kad tai draugai iš Šiaulių, auklėtojos. Juk vėl viskas svetima, nepažįstama, šalta.

Vėliau ir agronomiją studijavo, kuri „buvo ne prie dūšios“, ir į aktorinį stojo. Studijų laikais susipažino su mokytoja Roma, kuri prie knygų pripratino, net į savo namus priėmusi buvo.

„Niekada negalvojau, kad iš šieno kupetos į Seimą ateisiu“, – susirinkusiems prisipažino režisierius, pridūręs, kad gyvenime verta žmogumi būti.

Iki šiol jis ypač brangina medį, žolę, žvyrkelį, nes jie niekad neskriaudė, neišdavė, o padėjo išgyventi... medis ramindavo.

„Dėl to man nepatinka, kai iš medžio skaldomos malkos. Man patinka, kai iš medžio gaminamos šventos durys į šeimą, į gyvenimą“, – sako R. Šarknickas, kuriam vakare dukrų tariami „Mylim tave, tėti!“  – dabar patys gražiausi žodžiai.