Sausio 24 d. Zanavykų muziejuje pasitiktas leidinys „Tekstilės lobiai Zanavykų krašto bažnyčiose“. Tai dvejus metus trukusios ekspedicijos rezultatas. Leidinio sudarytoja dr. Inga Nėnienė pasidalino įžvalgomis apie bažnyčiose esančios tekstilės paskirtį, puošybos būdus, pagaminimo laikotarpį ir kita. Fotomenininkai Živilė ir Arūnas Puodžiukai šiame leidinyje ne tik profesionaliai įamžino ekspedicijos akimirkas, bet ir pakvietė žvilgtelėti į bažnyčių grožį per fotoaparato objektyvą.

Aplankyta 21 bažnyčia

Daugumos bažnyčių zakristijų ir palėpių komodose iki šių dienų dar saugoma daugybė senųjų audinių, kai kuriose bažnyčiose jie ir toliau naudojami. Zanavykų muziejaus darbuotojų iniciatyva 2016 m. buvo organizuota ekspedicija „Tekstilės lobiai Zanavykų krašto bažnyčiose“, kurios metu aplankytos Šakių, Barzdų, Ilguvos, Kidulių, Paežerėlių, Žemosios Panemunės ir Lukšių parapijų bažnyčios. Šiose bažnyčiose muziejininkai užfiksavo bažnyčios reikmėms naudojamą tekstilę: altorių užtiesalai, procesijų tautiniai rūbai, austiniai rankšluosčiai, kilimai, juostos ir kt. Pasak Zanavykų muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, buvo nuspręsta ir toliau fiksuoti Šakių dekanato bažnyčiose sukauptą tekstilę ir išleisti gausiai iliustruotą leidinį. Šiam tikslui įgyvendinti buvo parengtas projektas ir 2017 m. ekspedicija buvo tęsiama – aplankytos kitų mūsų rajono parapijų bažnyčios.

„Šiam darbui buvo pasitelkti ne tik muziejininkai, bet ir kunigai, kultūros darbuotojai, bendruomenių atstovai. Ekspedicijos metu aplankyta 21 bažnyčia, užfiksuota 1300 įvairios paskirties tekstilės dirbinių, padaryta beveik septyni tūkstančiai nuotraukų. Leidiniui atrinkta XIX–XX a. vertingiausi tekstilės gaminiai, labiausių atskleidžiantys zanavykų kaimo audimo, nėrimo ir siuvinėjimo tradicijas: altorių užtiesalai, šarvonės, calūnai (medžiaginė karsto uždanga, dedama arba ant karsto, arba tiesiama ant žemės), staltiesės, rankšluosčiai, kilimai, takai, austos vėliavos ir varpo juostos, o liturginių ir tautinių rūbų atsisakyta“, – pasakojo projekto vadovė R. Vasaitienė.

Ji pirmiausiai padėkojo Šakių dekanui kan. Donatui Jasulaičiui už iniciatyvos palaikymą, o už dalyvavimą ekspedicijoje dėkojo muziejaus darbuotojoms – Skaistei Kumštienei, Vilmai Staneikienei bei Aldonai Plaušinaitienei.

Dovanojo ir aukojo moterys

Šio leidinio sudarytoja dr. I. Nėnienė pasakojo, kad iki XX a. vidurio įvairiais savo rankų darbo audiniais kaimo moterys puošė ir bažnyčių erdves. Pasak mokslininkės, audinius bažnyčiai ausdavo, siuvinėdavo ir aukodavo parapijų moterys. Audiniuose buvo rasta išsiuvinėta autorystė ar aukotojų pavardės bei data. Du seniausi altoriaus užtiesalai rasti Slavikų bažnyčioje, vienas darytas Ievos Martišienės, o antrajame išsiuvinėta – 1839 m. MP. Pasak dr. I. Nėnienės, altorius dengdavo vienspalviais ir raštuotais užtiesalais. Pastarieji išsiskyrė puošniais įvairiaspalviais kutais. Ypač gražūs baltieji užtiesalai, siuvinėti kiaurąja adinuke ar kryželiu. Vienas užtiesalas, padarytas iš kašmyrinių gėlėtų skarų su ilgais kutais, rastas Paežerėliuose.

„Zakristijose tradicinėse rankšluostinėse dažnai kaba puošnus lininis rankšluostis. Originalūs ir laidotuvių užtiesalai, ir calūnai, štai Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje calūno centre išaustas kryžius, dekoruotas tautiško stiliaus lelijėlėmis, kryžiaus apačioje – maldos intencija. Šiame krašte rankų darbo kilimais ir takais buvo dengiamos ir grindys. Vieni gražiausių ir įspūdingiausių – zanavykų tradicinių juostų raštais austi kilimai rasti Ilguvoje, Plokščiuose ir Slavikuose“, – pasakojo dr. I. Nėnienė ir pridūrė, kad šiuo metu bažnyčios dažniau puošiamos tekstilės dirbiniais, įgytais bažnytinių reikmenų dirbtuvėse.

Ji ekspedicijos metu užfiksavo ir bažnyčiose rastas prie varpų kabančias juostas, kurios dažniausiai austos stilizuotais tautinių juostų raštais. O štai Lekėčių bažnyčioje užfiksuotos gedulingos juostos, jomis persijuosdavo nešantieji karstą.
Įdomių patarimų, kaip saugoti liturginę tekstilę, negailėjo ir dar viena renginio viešnia – dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė.

„Kyla klausimas, ką mes turime saugoti. Ar tik XVII, XVIII, XIX a. liturginius rūbus, ar vėlesnius – masinės produkcijos gaminius? Yra dar išlikę ir tarpukario, sovietinio laikotarpio tekstilės dirbiniai. Aš sakyčiau – mes turėtume saugoti viską, ką randame bažnyčioje, jos palėpėse, podėliuose ir skryniose“, – tvirtino viešnia ir pridūrė, kad liturginę tekstilę geriau laikyti ne pakabintą, o sulankstytą ir padėtą podeliuose, vieną kartą metuose audinius reikėtų išvėdinti.

Išliekame knygnešių kraštu

Zanavykų muziejaus sienas papuošė Ž. ir A. Puodžiukų fotografijų paroda „Užkulisiai“, nuotraukose atsispindi tai, ko dažnai žmogus nepastebi pamaldų metu – bažnyčios grožio, kurį išryškina tamsos ir šviesos kontrastas.

Knyga  „Tekstilės lobiai Zanavykų krašto bažnyčiose“ iškeliavo į rėmėjų ir prisidėjusių prie jos išleidimo rankas, visiems renginio dalyviams skambėjo kanklininkių iš Muzikos ir teatro akademijos muzika.

Muziejininkų kūrybiniu polėkiu, idėjomis pasidžiaugė ir tolimesnių ieškojimų bei atradimų palinkėjo savivaldybės, Šakių viešosios bibliotekos vadovai.

„Noriu pasidžiaugti, kad išliekame knygnešių kraštu, kad ir praėjus daugiau nei šimtmečiui zanavykų kraštas keliauja į žmones su knyga“, – kalbėjo savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Aurelija Papievienė.