Kovo 22 d. Zanavykų muziejuje minint 70-ąsias masinių trėmimų metines buvo pristatyta kilnojamoji paroda „Jie neturėjo grįžti...“, pasakojanti apie trėmimą, vykusį ir mūsų krašte 1949 m. kovo mėnesį.

Zanavykų muziejus, bendradarbiaudamas su Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku Kęstučiu Vaičiūnu, parengė parodą „Jie neturėjo grįžti...“, į kurios atidarymą praėjusį penktadienį susirinko buvę tremtiniai, atvyko moksleiviai ir kiti muziejaus lankytojai. Parodoje panaudota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Lietuvos ypatingajame archyve surinkta medžiaga. Muziejaus darbuotojai aplankė mūsų rajone gyvenančius tremtinius, kurie pasidalino nuotraukomis, prisiminimais.

Pasak parodą pristačiusio K.Vaičiūno, 1940m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos gyventojų beatodairiškas naikinimas, iš visų sovietų vykdytų represijų trėmimai užėmė pagrindinę vietą. Tremdavo žmones dėl politinių ir ekonominių priežasčių.

1949 m. kovo 25–28 dienomis vykdytos masinės gyventojų trėmimo operacijos kodiniu pavadinimu „Priboj“ (liet. – Bangų mūša) metu iš trijų Baltijos valstybių buvo ištremta apie 100 tūkst. gyventojų.

Pirmajame stende pristatomi operacijos „Priboj“ sumanytojai ir vykdytojai, Lietuvos ministrų tarybos 1949 m. kovo 19d. nutarimas dėl ištrėmimo, operacijos planas. Pasak K.Vaičiūno, šis trėmimas buvo nukreiptas į ūkininkus, pasiturinčius valstiečius bei rezistencijos dalyvių šeimas. Buvo sudarinėjami numatytų ištremti šeimų sąrašai, iš Šakių apskrities numatyta ištremti 314 šeimų.

„Operacija mūsų krašte prasidėjo kovo 25 dieną, šeštą valandą ryto, viskas buvo daroma labai slaptai. Šeima buvo pakeliama, perskaitomas ištrėmimo dokumentas, vadinamas išvada, ir liepiama susiruošti, tam laiko vieni kareiviai skyrė valandą, kiti vos 15 minučių. Suimtus žmones vežė į Vilkaviškio ir Pilviškių geležinkelio stotis ir sodino į gyvulinius vagonus“, – pasakojo K. Vaičiūnas ir pridūrė, kad rengiant parodą buvo rastos dvi retos nuotraukos, kuriose trėmimo momentą užfiksavo Kudirkos Naumiesčio gyventojas Kazys Kavaliūnas, kuris vėliau nuteistas 25-eriems metams „už dalyvavimą nacionalistinėje veikloje“.

Kitame stende galima pamatyti maršrutą – tremtiniai iš Šakių apskrities dviem ešelonais buvo vežami į Irkutsko ir Krasnojarsko sritis, daugiau kaip dvi savaites vežami tremtiniai sirgo, o stende pateiktas aktas liudija, kad keturi žmonės Sibiro nepasiekė, mirė ir pakeliui buvo iškelti iš vagono. Atvežti tremtiniai buvo išskirstyti į kolūkius, tarybinius ir miško pramonės ūkius. Tremtiniai privalėjo kiekvieną mėnesį registruotis rajono, kuriame gyveno, specialiojoje komendantūroje bei pasirašyti raštelį, kuriame rašoma, kad tremtinys yra perkeltas, pavyzdžiui, į Krasnojarsko kraštą nuolatiniam gyvenimui, t.y. amžinai, o už pabėgimą bus nubaustas 20 metų katorgos darbų. Eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti mūsų krašto žmonės, plukdantys medieną, šienpjovių brigada, naujus metus pasitinkančios apsirengusios tautiniu kostiumu moterys, vestuvės, taip pat eksponuojami tremtinių laiškai.

1953 m. mirus J.Stalinui prasidėjo vadinamasis „chruščiovinis atšilimas“, 1954 m. buvo išleistas nutarimas, kad paleidžiami nepilnamečiai iki 16-os metų ir tie, kurie mokosi. Bet, pasak K.Vaičiūno, kokia šeima išleis nepilnametį vaiką iš tremties grįžti į Lietuvą, kur visas jų turtas buvo konfiskuotas. Didesnės tremtinių išlaisvinimo operacijos prasidėjo 1956m. Anot K. Vaičiūno, grįžę į savo kraštą tremtiniai ir jų vaikai sovietinės valdžios buvo diskriminuojami: neregistruojami, nepriimami į darbą, nebuvo leidžiama atgauti turto, apsigyventi ankstesnėse vietose. Žmonės vykdavo į kaimyninę Latviją, Baltarusiją ar Kaliningrado sritį.

Šakių apskrities MGB skyrius sudarydavo iš Šakių apskrities tremtinų žmonių įskaitines bylas, viename iš stendų eksponuojamos pažymos apie ištremtą šeimą, agentų pranešimai, kompromituojanti šeimą medžiaga.

Per 1949 m. kovo 25–28 dienomis vykusį trėmimą iš Šakių apskrities buvo ištremta 319 šeimų (1105 žmonės).

Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė padėkojo K. Vaičiūnui už bendradarbiavimą, renginyje dalyvavusiems tremtiniams, dar gyviems šios istorijos liudytojams, už pasidalintus prisiminimus atsidėkojo gėlės žiedu.