Už Treplevo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ Auksiniu scenos kryžiumi nominuotas jaunasis aktorius Domantas Starkauskas, paklaustas, ar toks įvertinimas neiškels kartelės, sunkiai perkopiamos jam pačiam, su šypsena sako, kad apdovanojimų vaikymasis – mažiausiai energijos ir laiko vertas dalykas. Nors Treplevo vaidmuo buvo vienas sudėtingiausių Domanto karjeroje, todėl įdėtų pastangų įvertinimas išties nudžiugino, tačiau kraštietis tikina, jog svarbiausia – kūrybinio darbo teikiamas malonumas, nauda ir vertė. Tad su Domantu kalbamės apie tai, kas slypi už apdovanojimų spindesio ir scenos užsklandų.

Spėju, jog tavo pradiniai žingsniai scenoje buvo žengti dar čia, Šakiuose. Ar prisimeni pirmuosius sąlyčius su vaidyba?

Nuo pirmos klasės lankiau „Varpo“ dramos studiją pas Viliją Meškaitienę. Iš pradžių ten vykdavo visokie linksmi pažaidimai, vėliau jie virto į pavaidinimus, spektakliukus. Pamenu, kad pirmąjį kartą vaidinau nykštuką tarp kažin kiek snieguolių. Galiausiai visa tai išsivystė į rimtesnius vaidmenis, kompozicijas. Vilija suteikė laisvę žaisti, atsiskleisti palaidai kūrybinei energijai, visuomet palaikė tą vėjavaikiškumą, iš kurio dažniausiai ir gimsta kūryba. Tad šiame vaidybiniame kelyje, kuriuo einu, Dramos studija padėjo labai rimtą pirmąjį žingsnį.

Antruoju žingsniu tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Kodėl nusprendei eiti profesionalaus aktoriaus keliu?

Tiesą pasakius, prieš stodamas į Akademiją, nebuvau gerai apgalvojęs, nei kur stoju, nei kas tai yra. Iki galo nežinojau, kokia ta tikroji Vilniaus teatro aplinka. Turėjau du variantus – arba studijuoti muziką, arba vaidybą. Žinojau – kaip bebūtų, muzika iš mano gyvenimo niekur nedings, tuo metu ji jau buvo tapusi svarbia mano dalimi, o štai vaidybiniai smagumai pabaigus mokyklą tikrai užsibaigtų.

Dažniausiai aktoriai labai gerai prisimena savo stojamuosius egzaminus. Vieniems jie asocijuojasi su linksmomis improvizacijomis, kitiems su stingdančiu jauduliu. Kokia tavo istorija?

Tai penkios streso ir nuovargio pripildytos dienos. Geriausiai prisimenu antrą turą, kuomet reikėjo paruošti savo etiudą. Dažniausiai visi griebiasi kažko labai dramatiško – rodo, kaip miršta, gedi ir t. t. Aš irgi įšokau į šitą desperatišką traukinį. Sugalvojau daryti labai dramatišką etiudą su kėde – žmogus valgo pusryčius, nusprendžia kartis, bet persigalvoja ir nutaria pabaigti valgyti pusryčius sėdėdamas ant tos pačios kėdės. Dabar prisiminus labai juokinga, bet tai buvo klasikinis stojančiojo ėjimas į kraštutinumus. Tada Oskaras Koršunovas manęs klausinėjo įvairiausių dalykų – apie mėgstamiausius filmus, aktorius, knygas. O knygoms aš retai rasdavau laiko, tad po pokalbio galvojau, kad viskas, jau galiu rinktis daiktus ir grįžti į kaimą, bet... kažkaip patekau į trečią turą, kažkaip įstojau.

Regis, stojamieji tapo savotišku šaltu dušu. O kaip klostėsi akademinis gyvenimas? Ko gero, tų šaltų dušų buvo dar ne vienas?

Buvo visokių momentų Akademijoje. Ne paslaptis, kad daug įstojusiųjų išeina, o tie, kurie lieka, kažkuriuo momentu per tuos ketverius metus vis tiek pagalvoja apie pasitraukimą. Ir man ne kartą buvo tokių momentų, tokių pusmečių, kai buvo sunku. Esminis dalykas – kritika. Neseniai žiūrėjau video, kuriame vadinamasis psichoterapijos tėvas Eugenijus Laurinaitis sako, jog pagyros turėtų būti išsakomos viešai, o kritika – tarp keturių akių. Po kiekvieno etiudo, kurį rodai, kurį ruoši, aptarinėjimai ir kritika skamba tikrai ne prie keturių akių, o prie grupės žmonių. Ne visada lengva su ta kritika susigyventi, ją priimti, o ir ne visada ji išsakoma taip, kaip derėtų. Kita vertus, tas viešas kritikos išsakymas leidžia pasimokyti iš kitų klaidų, atsižvelgti į tai, kas sakoma kolegoms.

Minėjai, kad buvo momentų, kai norėjai mesti studijas. Man aktorystė siejasi su pašaukimu – tarkime, kai kurie rašytojai sako, kad jei galėtų nerašyti, tai nerašytų, bet negali. Galbūt pašaukimas ir tapo esminiu veiksniu, išlaikiusiu tave Akademijoje?
Nemanau, kad tai mano pašaukimas. Kuo toliau, tuo labiau save matau tiesiog kaip kūrėją, o ne išskirtinai aktorių ar muzikantą. Manau, kad kūryba tikrai yra mano pašaukimas, o formos... Na, jos gali keistis. Man svarbiausia, kad tai būtų geri kūriniai, kad būtų jaučiama nauda ir vertė. Tas ir neleido sustoti – pojūtis, jog esu reikalingas. Net ir su šiuo vaidmeniu, už kurį buvau nominuotas, turėjau labai sunkų periodą. Maniau, kad pasitrauksiu, tačiau režisieriaus ir kolegų palaikymas neleido atitrūkti – jie norėjo, kad užbaigčiau šį darbą ir neprametė manęs, kai suabejojau.  

Kaip tau pavyksta įsikūnyti į personažus? Ar nenutinka taip, kad, atliekant daug skirtingų vaidmenų, pameti save?

Kartą panašaus dalyko paklausiau dėstytojos ir aktorės Viktorijos Kuodytės. Ji sakė, kad „teatras yra teatras“. Yra daug posakių, tokių kaip „visas gyvenimas yra teatras“ arba „teatras yra gyvenimas“ ir t. t. Mane labiausiai žavi „teatras yra teatras“. Teatras vyksta ant scenos, tad į vaidmenis žiūriu kaip į dalyką, kurį kuriu būtent tai scenai. Žinoma, vaidmens neįmanoma visiškai atsieti nuo savęs – vis tiek išgyveni, nori ar nenori, jis kažkiek paveikia. Kaip bebūtų, vienas geriausių dalykų kalbant apie spektaklius yra tas, kad jie baigiasi. Kad ir kokia baisi, skausminga ar džiaugsminga būtų ta istorija, kurią perteiki, bet su spektaklio pabaiga ji baigiasi – ją ten ir palieki, o gyvenimas eina tolyn.

Ar turi metodą, kurį pasitelkęs tą vaidmenį prisijaukini, į jį įeini?

Viskas prasideda nuo teksto – tekstas man pradeda diktuoti kažkokius vaizdinius apie žmogų. Iš esmės mes visi kuriame vaidmenis. Pavyzdžiui, kad ir skaitydami interviu, įsivaizduojame, kaip tie žodžiai sakomi. Lygiai taip pat prasideda tikro vaidmens kūrimas – nuo tekstų, vizualizacijų, įsigarsinimų. Tuomet tą įsivaizduojamą žmogų po truputį pertransformuoji per save.

Tavo gyvenime yra dar viena scena – ta, kurioje pasirodai grupės „Abudu“ vokalisto amplua. Ar tai irgi savotiškas vaidmuo?

Aš manau, kad ten būnu savimi. Tiesa, stovėjimas ant scenos pats iš savęs kuria tam tikrą žmogaus būseną – juk labai retai scenoje žmonės būna tokie patys kaip namie kepdami kiaušinius. Scena išryškina tam tikrus dalykus, kurie yra žmoguje. Prieš lipdamas vaidinti daug labiau jaudinuosi nei prieš lipdamas groti. Kai groju, žinau, kad galiu suklysti, o vaidyboje viską reikia atlikti tiksliai – tai prideda atsakomybės.

Pradėjome nuo Šakių, tad jais ir užbaikime. Pirmieji tavo žingsniai ir kaip muzikanto, ir kaip aktoriaus buvo žengti čia. O koks tavo santykis su gimtuoju miestu dabar, kai abiem keliais gerokai pasistūmėta pirmyn?

Aš labai dažnai leidžiu laiką Lukšiuose, sodyboje. Ten ir vienas kuriu, ir su grupe dainas įrašinėjame. Albumus, kuriuos išleidžiame visai Lietuvai, taip pat įrašinėjame pas mus, Šakių rajone. Sugrįžti čia man smagu, jaučiu tam tikrus sentimentus, kurie man yra svarbūs tiek kūrybine, tiek dvasine prasme. Iš to greito tempo galiu be vargo pereiti į lėtą – užsikurti pečių, pasidaryti kavos, neskubėti, nelėkti, o tiesiog pagyventi lėtą kaimo gyvenimą.

Agnė Kereišiūtė