UNESCO saugomo paveldo puoselėtojos Saulena Valatkaitienė (kairėje) ir Jūratė Šnipienė sodus riša daugiau nei 30 metų, šį amatą perdavė savo dukroms ir anūkams, jo yra išmokiusios šimtus mokinių. D. Pavalkio nuotr.
Praeitų metų gale UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą papildė ketvirtoji Lietuvos vertybė – šiaudinių sodų tradicija. Toks sprendimas priimtas Botsvanoje vykusioje Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto sesijoje. Tuo džiaugiasi ir kalbintos jau daugiau nei 30 metų šias šiaudines puošmenas rišančios griškabūdietės – seserys tautodailininkės Saulena Valatkaitienė ir Jūratė Šnipienė.
2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiaudiniai sodai buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę, simbolizuoja visatos modelį, tad siejami su gyvenimo gerove, apsauga.
Su mūsų krašto šiaudinių sodų rišėjomis S. Valatkaitiene ir J. Šnipiene susitinkame pastarosios namuose Griškabūdyje, į akis pirmiausiai krinta Kalėdų eglutė, papuošta šiaudinėmis snaigėmis, angeliukais. Jūratei kilo mintis šiemet pagaminti kalėdinių snaigių, Saulena išduoda, kad sesers ir Griškabūdžio gimnazijos bibliotekininkės Inos Stremaitienės pagamintais šiaudinukais papuošta ir eglė bažnyčioje.
Teiraujamės Saulenos ir Jūratės, kada susidomėjo šiaudinių sodų rišimu. Saulena išduoda – tai ji pirmoji pradėjo rišti, pamačiusi per tėvelių sidabrines vestuves giminaitės padovanotą šiaudinį sodą.
„Žiūrėjau žiūrėjau aš į jį, gal kokius dvejus metus grožėjausi. Nutariau pabandyti surišti sodą ir aš. Bėgau į rugių lauką, prisirinkau šiaudų, susimatavau su liniuote, susikarpiau. Bežiūrėdama nukopijavau ir surišau... Aišku, šiaudai tuomet buvo storesni, dar adatą trumpą turėjau, teko padirbėti nemažai. Nuo tada ir prasidėjo kūryba...“ – pasakojo S. Valatkaitienė.
Sodų rišimu susižavėjo ir sesuo, tuomet abi įsitraukė į bendraminčių menininkų, kuriuos sukvietė draugėn skulptorius Vidas Cikana, organizaciją. Prieš 30 metų Šakių kultūros namuose buvo surengta ir paroda, kurioje savo šiaudines puošmenas abi ir pristatė. Taip ir liko menininkų sambūryje, vėliau pasivadinusiame Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dailius“, iki šiol.
Įvairiose etnografinėse srityse sodas vadinamas skirtingai: liktorius, voras, pajonkas, dangus, pasaulis, rojus, sietynas, reketukas, aitvaras, žarondėlis ir kt. Tačiau, pasak S. Valatkaitienės, mūsų krašte įprasta vadinti tiesiog šiaudiniais sodais.
Teiraujamės, ar sunku išmokti surišti sodą? Pašnekovės šypsosi sakydamos, kad netrumpas pasiruošimas, reikia šiaudus nurengti, supjaustyti. Pripažįsta – pačios rugių, kvietrugių, iš kurių riša sodus, neaugina, tačiau užaugina pažįstami ūkininkai.
„Rinkti šiaudus reikia rugiams plaukiant. Tuomet šiaudas toks skaidrus, turintis tam tikro blizgesio, žalumo. Vėliau reikia šiaudus džiovinti... Bet mes rinkti lekiam prieš kombainą, kai šiaudai jau išdžiūvę, mes tik susikarpom ir dėžėse laikom“, – atvirauja J. Šnipienė, o S. Valatkaitienė priduria, kad veria tik iš plonų šiaudų, todėl reikia ir plonų adatų, o vietoj lininio naudoja paprastą siuvimo siūlą.
Pasak pašnekovių, sodas pradedamas nuo vieno pasirinkto geometrinio elemento ir tarsi auginamas. Klasikinė sodo forma − tai pagrindais sujungtos dvi piramidės, vienas smaigalys nukreiptas į viršų (dangų), kitas − į apačią (požemį). Soduose matome labai aiškiai išreikštą pasaulio modelį su dangaus ir žemės sferomis.
„Pradedi nuo viršūnės, riši šiaudelį prie šiaudelio, lipini, lipini tarsi korį. Sodas plečiasi, didėja, kol pasiekia didžiausią skersmenį, o tada vėl pradedi mažinti. Čia kaip gamtoje ir žmogaus gyvenime, – primena Saulena. – Viena iš sodo paskirčių ir yra, kad kabantis palubėje sodas ir blogą energiją sugeria, apsaugo namus nuo nelaimių, kad gerovę, turtus į namus pritraukia.“
S. Valatkaitienė prisiminė įvykį Zyplių dvare, kuomet užsidegė arklidžių stogas, o pastato antrame aukšte kabojo didžiulis plenero metu abiejų surištas apie 2,5 metro aukščio sodas. Tačiau liepsna sustojo būtent ties kabančiu šiaudiniu sodu.
Sodų rišėjos atskleidžia, kad kartais daro brėžinius, bet dažniausiai visą struktūrą mato vaizduotėje. Abi tokių pačių sodų niekada nesuriša. Riša ir paukščiukus, angeliukus, kuriais papuošia sodus.
Istoriniuose šaltiniuose daugiausia žinių aptinkame apie vestuvinius sodus. Taip pat sodą, kaip dovaną, per krikštynas krikštavaikiui įteikia kūmai. Šiuo metu sodas dažniau naudojamas kaip dekoratyvinis interjero elementas, kabinamas įvairiose namų vietose.
Smalsu, kas Saulenos ir Jūratės mintyse juos pinant?
„Jei esi labai piktas, tai jau geriau eiti daržą ravėti. Todėl aš stengiuosi sodą rišti su pačiom geriausiom mintim. Be to, šis darbas mane ramina. Dovanojant sodą reikia linkėti harmonijos, darnos, sveikatos“, – primena Saulena.
Tiesa, dirbiniai iš šiaudo dėl savo trapumo neišlieka šimtmečius, bet, pasak pašnekovių, sodus galima, kai juose prisikaupia dulkių, nuplauti ir išdžiovinti. Kaip teigiama, seniausias sodas, kuriam yra apie šimtas metų, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje – jis surištas iš storų, apie trisdešimties centimetrų ilgio šiaudų.
Įdomu, kodėl Saulena ir Jūratė šiaudinius sodus riša iki šiol. Jūratė atvirauja, kad yra šiaudinių dirbinių poreikis, žmonės juos perka. Saulena tvirtina, kad jai svarbu kurti. Neseniai surengė rezidencijoje „Grįžulo Ratai“ parodą, šie darbai dabar puošia Šakių „Varpo“ mokyklos erdves. Kaip teigia abi pašnekovės – o kur namuose sukabinsi parodai paruoštų kokia 20 sodų?..
Abi sodų rišėjos taip pat dalyvauja liaudies meno parodose-konkursuose „Aukso vainikas“, yra surengusios ne vieną personalinę parodą, abiem įsimintiniausia paroda surengta 2003 m. Lemonte (JAV), Pasaulio lietuvių centre.
„Svajojau pamatyti Ameriką ir per tą šiaudą mes ją truputį pamatėme. Ir mūsų šiaudinius dirbinius pamatė kraštiečiai. Buvo Kalėdos. Dėžėse vežėmės šiaudus, pusantros savaitės Amerikoje sodus rišom, vedėm edukacijas. Buvo surengta paroda, – prisiminė S. Valatkaitienė. – Čiupinėjo tuos rugio šiaudelius, stebėjosi jų plonumu anapus Atlanto gyvenantys lietuviai.“
Dideliu pasiekimu pašnekovės įvardija nemažą būrį mokinių, susidomėjusių senosiomis sodų rišimo tradicijomis. Mat abi yra technologijų mokytojos, dirba Griškabūdžio gimnazijoje ir Šakių „Varpo“ mokykloje.
„Be abejo, pati šiaudų sodų rišimo technika nėra taip lengvai įvaldoma. Šis kūrybos procesas reikalauja kruopštumo, atsidavimo ir kantrybės. O vaikams reikia padaryti greitai, o čia šiaudai lūžta. Išgirsti dažnai iš vaikų – ar čia man reikės kažkada tų šiaudų...“ – sako J. Šnipienė.
Džiugu, kad ši sodų rišimo tradicija griškabūdiečių šeimoje natūraliai tęsiama – rišti šias šiaudines puošmenas moka Saulenos ir Jūratės dukros Viktorija ir Agnė, anūkai Paulina ir Lukas.
Beje, Saulena šoka ir Sintautų salės liaudies šokių kolektyve „Sintuola“, septinti metai vadovauja Griškabūdžio salės liaudies šokių kolektyvui „Paluobietis“, jaunystėje grojo akordeonu, Jūratė pasinėrė į eglučių kepimą. Abi virbalais mezga riešines.
„Nuo Dievo čia viskas...“ – svarsto S. Valatkaitienė, o sesuo Jūratė priduria, kad jos nuo vaikystės matė šeimoje verpiančias, mezgančias, siuvinėjančias mamą, tetas, todėl abi jaunystėje pamėgo nerti, siuvinėti, marginti margučius ir kitus rankdarbius.
Teiraujamės, ar praradusius savo išvaizdą sodus galima imti ir paprasčiausiai išmesti. Pasak pašnekovių, kaip visų sakralių dalykų, sodo nevalia išmesti, reikėtų sudeginti, kaip ir senas verbas, pernykštes Žolinės puokšteles, senas maldaknyges.
Pokalbio pabaigoje teiraujamės tautodailininkių, ar turi išskirtinių planų, svajonių sodams įprasminti. Saulena atvirauja, kad norėtų atsiduoti kūrybai, šiaudams ir kad tai būtų galbūt ir pragyvenimo šaltinis. Ir kad mokykloje daugiau būtų kūrybinių užsiėmimų. Jūratė norėtų, kad, šiaudinių sodų tradiciją įtraukus į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, „visuose namuose suktųsi sodai“.
Šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje – jau ketvirtoji šio sąrašo vertybė, nuo šiol užimsianti garbingą vietą greta kitų trijų mūsų šalyje puoselėjamų tradicijų – kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės ir lietuvių polifoninių dainų – sutartinių.
Su mūsų krašto šiaudinių sodų rišėjomis S. Valatkaitiene ir J. Šnipiene susitinkame pastarosios namuose Griškabūdyje, į akis pirmiausiai krinta Kalėdų eglutė, papuošta šiaudinėmis snaigėmis, angeliukais. Jūratei kilo mintis šiemet pagaminti kalėdinių snaigių, Saulena išduoda, kad sesers ir Griškabūdžio gimnazijos bibliotekininkės Inos Stremaitienės pagamintais šiaudinukais papuošta ir eglė bažnyčioje.
Teiraujamės Saulenos ir Jūratės, kada susidomėjo šiaudinių sodų rišimu. Saulena išduoda – tai ji pirmoji pradėjo rišti, pamačiusi per tėvelių sidabrines vestuves giminaitės padovanotą šiaudinį sodą.
„Žiūrėjau žiūrėjau aš į jį, gal kokius dvejus metus grožėjausi. Nutariau pabandyti surišti sodą ir aš. Bėgau į rugių lauką, prisirinkau šiaudų, susimatavau su liniuote, susikarpiau. Bežiūrėdama nukopijavau ir surišau... Aišku, šiaudai tuomet buvo storesni, dar adatą trumpą turėjau, teko padirbėti nemažai. Nuo tada ir prasidėjo kūryba...“ – pasakojo S. Valatkaitienė.
Sodų rišimu susižavėjo ir sesuo, tuomet abi įsitraukė į bendraminčių menininkų, kuriuos sukvietė draugėn skulptorius Vidas Cikana, organizaciją. Prieš 30 metų Šakių kultūros namuose buvo surengta ir paroda, kurioje savo šiaudines puošmenas abi ir pristatė. Taip ir liko menininkų sambūryje, vėliau pasivadinusiame Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dailius“, iki šiol.
Įvairiose etnografinėse srityse sodas vadinamas skirtingai: liktorius, voras, pajonkas, dangus, pasaulis, rojus, sietynas, reketukas, aitvaras, žarondėlis ir kt. Tačiau, pasak S. Valatkaitienės, mūsų krašte įprasta vadinti tiesiog šiaudiniais sodais.
Teiraujamės, ar sunku išmokti surišti sodą? Pašnekovės šypsosi sakydamos, kad netrumpas pasiruošimas, reikia šiaudus nurengti, supjaustyti. Pripažįsta – pačios rugių, kvietrugių, iš kurių riša sodus, neaugina, tačiau užaugina pažįstami ūkininkai.
„Rinkti šiaudus reikia rugiams plaukiant. Tuomet šiaudas toks skaidrus, turintis tam tikro blizgesio, žalumo. Vėliau reikia šiaudus džiovinti... Bet mes rinkti lekiam prieš kombainą, kai šiaudai jau išdžiūvę, mes tik susikarpom ir dėžėse laikom“, – atvirauja J. Šnipienė, o S. Valatkaitienė priduria, kad veria tik iš plonų šiaudų, todėl reikia ir plonų adatų, o vietoj lininio naudoja paprastą siuvimo siūlą.
Pasak pašnekovių, sodas pradedamas nuo vieno pasirinkto geometrinio elemento ir tarsi auginamas. Klasikinė sodo forma − tai pagrindais sujungtos dvi piramidės, vienas smaigalys nukreiptas į viršų (dangų), kitas − į apačią (požemį). Soduose matome labai aiškiai išreikštą pasaulio modelį su dangaus ir žemės sferomis.
„Pradedi nuo viršūnės, riši šiaudelį prie šiaudelio, lipini, lipini tarsi korį. Sodas plečiasi, didėja, kol pasiekia didžiausią skersmenį, o tada vėl pradedi mažinti. Čia kaip gamtoje ir žmogaus gyvenime, – primena Saulena. – Viena iš sodo paskirčių ir yra, kad kabantis palubėje sodas ir blogą energiją sugeria, apsaugo namus nuo nelaimių, kad gerovę, turtus į namus pritraukia.“
S. Valatkaitienė prisiminė įvykį Zyplių dvare, kuomet užsidegė arklidžių stogas, o pastato antrame aukšte kabojo didžiulis plenero metu abiejų surištas apie 2,5 metro aukščio sodas. Tačiau liepsna sustojo būtent ties kabančiu šiaudiniu sodu.
Sodų rišėjos atskleidžia, kad kartais daro brėžinius, bet dažniausiai visą struktūrą mato vaizduotėje. Abi tokių pačių sodų niekada nesuriša. Riša ir paukščiukus, angeliukus, kuriais papuošia sodus.
Istoriniuose šaltiniuose daugiausia žinių aptinkame apie vestuvinius sodus. Taip pat sodą, kaip dovaną, per krikštynas krikštavaikiui įteikia kūmai. Šiuo metu sodas dažniau naudojamas kaip dekoratyvinis interjero elementas, kabinamas įvairiose namų vietose.
Smalsu, kas Saulenos ir Jūratės mintyse juos pinant?
„Jei esi labai piktas, tai jau geriau eiti daržą ravėti. Todėl aš stengiuosi sodą rišti su pačiom geriausiom mintim. Be to, šis darbas mane ramina. Dovanojant sodą reikia linkėti harmonijos, darnos, sveikatos“, – primena Saulena.
Tiesa, dirbiniai iš šiaudo dėl savo trapumo neišlieka šimtmečius, bet, pasak pašnekovių, sodus galima, kai juose prisikaupia dulkių, nuplauti ir išdžiovinti. Kaip teigiama, seniausias sodas, kuriam yra apie šimtas metų, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje – jis surištas iš storų, apie trisdešimties centimetrų ilgio šiaudų.
Įdomu, kodėl Saulena ir Jūratė šiaudinius sodus riša iki šiol. Jūratė atvirauja, kad yra šiaudinių dirbinių poreikis, žmonės juos perka. Saulena tvirtina, kad jai svarbu kurti. Neseniai surengė rezidencijoje „Grįžulo Ratai“ parodą, šie darbai dabar puošia Šakių „Varpo“ mokyklos erdves. Kaip teigia abi pašnekovės – o kur namuose sukabinsi parodai paruoštų kokia 20 sodų?..
Abi sodų rišėjos taip pat dalyvauja liaudies meno parodose-konkursuose „Aukso vainikas“, yra surengusios ne vieną personalinę parodą, abiem įsimintiniausia paroda surengta 2003 m. Lemonte (JAV), Pasaulio lietuvių centre.
„Svajojau pamatyti Ameriką ir per tą šiaudą mes ją truputį pamatėme. Ir mūsų šiaudinius dirbinius pamatė kraštiečiai. Buvo Kalėdos. Dėžėse vežėmės šiaudus, pusantros savaitės Amerikoje sodus rišom, vedėm edukacijas. Buvo surengta paroda, – prisiminė S. Valatkaitienė. – Čiupinėjo tuos rugio šiaudelius, stebėjosi jų plonumu anapus Atlanto gyvenantys lietuviai.“
Dideliu pasiekimu pašnekovės įvardija nemažą būrį mokinių, susidomėjusių senosiomis sodų rišimo tradicijomis. Mat abi yra technologijų mokytojos, dirba Griškabūdžio gimnazijoje ir Šakių „Varpo“ mokykloje.
„Be abejo, pati šiaudų sodų rišimo technika nėra taip lengvai įvaldoma. Šis kūrybos procesas reikalauja kruopštumo, atsidavimo ir kantrybės. O vaikams reikia padaryti greitai, o čia šiaudai lūžta. Išgirsti dažnai iš vaikų – ar čia man reikės kažkada tų šiaudų...“ – sako J. Šnipienė.
Džiugu, kad ši sodų rišimo tradicija griškabūdiečių šeimoje natūraliai tęsiama – rišti šias šiaudines puošmenas moka Saulenos ir Jūratės dukros Viktorija ir Agnė, anūkai Paulina ir Lukas.
Beje, Saulena šoka ir Sintautų salės liaudies šokių kolektyve „Sintuola“, septinti metai vadovauja Griškabūdžio salės liaudies šokių kolektyvui „Paluobietis“, jaunystėje grojo akordeonu, Jūratė pasinėrė į eglučių kepimą. Abi virbalais mezga riešines.
„Nuo Dievo čia viskas...“ – svarsto S. Valatkaitienė, o sesuo Jūratė priduria, kad jos nuo vaikystės matė šeimoje verpiančias, mezgančias, siuvinėjančias mamą, tetas, todėl abi jaunystėje pamėgo nerti, siuvinėti, marginti margučius ir kitus rankdarbius.
Teiraujamės, ar praradusius savo išvaizdą sodus galima imti ir paprasčiausiai išmesti. Pasak pašnekovių, kaip visų sakralių dalykų, sodo nevalia išmesti, reikėtų sudeginti, kaip ir senas verbas, pernykštes Žolinės puokšteles, senas maldaknyges.
Pokalbio pabaigoje teiraujamės tautodailininkių, ar turi išskirtinių planų, svajonių sodams įprasminti. Saulena atvirauja, kad norėtų atsiduoti kūrybai, šiaudams ir kad tai būtų galbūt ir pragyvenimo šaltinis. Ir kad mokykloje daugiau būtų kūrybinių užsiėmimų. Jūratė norėtų, kad, šiaudinių sodų tradiciją įtraukus į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, „visuose namuose suktųsi sodai“.
Šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje – jau ketvirtoji šio sąrašo vertybė, nuo šiol užimsianti garbingą vietą greta kitų trijų mūsų šalyje puoselėjamų tradicijų – kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės ir lietuvių polifoninių dainų – sutartinių.
Virginijus iš Branduoliškių:
