Albinas Bernotas ir Arvydas Galginas – du draugai, kurių vienas įgyvendino savo svajonę būti rašytoju ir pasiliko sostinėje, o kitas po studijų grįžo į gimtinę ir visą gyvenimą praleido abejodamas savo talentu.

 

 

A. Galginas, baigęs Vilniaus universitete germanistiką, nors ir turėjo paskyrimą Vilniuje, tačiau grįžo į Griškabūdį ir visą gyvenimą čia dirbo mokytoju. Jei ne šis provincijos kampelis, tikriausiai A. Galgino poezija būtų žymiai plačiau žinoma. Tačiau nepaisant to, – A. Galginas tapo puikiu vertėju, išvertusiu daug klasikos kūrinių, didžiumą „Horizontų“ serijos knygų iš vokiečių kalbos. Vertimams jį pastūmėjo Vilniuje gyvenantis A. Bernotas, kuriam visada buvo šiek tiek sunku žiūrėti į draugą, kuris savo talentą „laidojo“ provincijoje.

A. Bernoto ir A. Galgino ryšys, užsimezgęs mokyklos suole, tęsėsi visą gyvenimą. Abu jie vertėjai, poetai, kurių kūryba atitrūksta nuo kaimo grafomanų ir prabyla aukštesnio lygio menine kalba. Tiesa, savo talentu abejojęs A. Galginas savo pirmos ir paskutinės poezijos knygos nepamatė – mirė dar jos neišleidus. Iš jo 2500 paliktų eilėraščių buvo atrinkti 500 ir jie sugulė į knygą.

Literatūrologė Donata Mitaitė teigė, kad A. Bernotas liko savotiškai užmirštas, bet yra nusipelnęs būti ryškiu 8-9 dešimtmečio Lietuvos poetu. „Ir ne tik poetu, bet ir prozininku. Jis dėmesingas formai, kalbai, rašė sonetus. Yra aštrių vaizdų kūrėjas, derino klasikinį ir netikėtą vaizdą, buvo puikiai išėjęs pirmos XXa. pusės avangardo mokyklą“,- kalbėjo D. Mitaitė.

Abu – ir A. Galginas, ir A. Bernotas buvo savaip susiję su gimtuoju kraštu. Vienam Griškabūdis buvo tarsi inkaras, trukdęs veržtis į priekį, kitam – ilgesio objektas. Kaip renginio metu kalbėjo A. Bernoto žmona, jį nuolatos kankino prisiminimai apie gimtąją sodybą, sapnai, parašytas ne vienas eilėraštis, skirtas gimtajam kraštui. „Tos suvalkietiškos sodybos, apaugusios medžiais man visada atrodė kaip lizdai. Atvykusi čia laukuose matydavau kelias sodybas ir klausdavau Albino: kuris lizdas tavo?“ –prisiminė Danutė Bernotienė.

Kaip teigė renginyje dalyvavęs politikas Arvydas Vidžiūnas, šių poetų eilėraščiuose – gimtojo krašto sielų, antropologijos studijos. A. Bernotas visas kategorijas – nuo meilės iki mirties mokėjo perteikti žemės įvaizdžiu. Tai, kad šie poetai gali padėti formuojant zanavykišką tapatybę, kad jie verti būti skaitomi, prisimenami tarp saviškių, šiandien rodo ir tai, kad į jų 80-ties metų minėjimą, kurį organizavo Vilniaus zanavykai, į Griškabūdžio kultūros salę pakalbėti atvyko tokie literatūros žmonės kaip literatūrologė Donata Mitaitė, rašytojas Vytautas Bubnys ir kiti.

„Draugo“ inf.