Praėjo metai, kai kaimo paštų skyrių funkcijas perėmė mobilieji laiškininkai. Dvylika Šakių rajono laiškininkų automobiliais atvyksta net ir pas atokiausiame vienkiemyje gyvenančius žmones. Mobilaus laiškininko darbo užkulisiais sutiko pasidalinti Lekėčių ir Kriūkų kraštą aptarnaujančios laiškininkės Danutė Balsaitienė ir Irma Jakštienė.

 

D. Balsaitienė pašte dirba du dešimtmečius, anksčiau rajono pašto skyrių viršininkus išleisdavo atostogų, nešiojo laikraščius, prieš metus tapo mobiliąja laiškininke ir dabar jos aptarnaujamas Lekėčių miestelis bei kaimai: Šėtijai, Pavilkijys, Tirmėnai, Jagėliškiai, Naidynė ir kt.

„Man Lekėčių kraštas buvo naujas, nepažįstami ir čia gyvenantys žmonės. Esu gotlybiškietė. Todėl, kai pernai lapkritį pradėjau dirbti, buvo nelengva: greitai sutemsta, aplink Lekėčius miškai, dar buvo remontuojamas Šakiai–Kaunas kelias. Miško keliais sunkiausia pravažiuoti buvo pavasarį miškovežių išklampotais keliais, porą kartų buvau užklimpusi“, – savo darbo dienos specifika dalijosi pašnekovė.

Mobilios laiškininkės Danutės darbas prasideda Šakių pašte septintą valandą, laiškininkė spaudą ir visą korespondenciją kruopščiai išrūšiuoja ir susideda į keletą dėžių. Dabar mobilūs laiškininkai aprūpinti lengvaisiais automobiliais, kuriuos drąsiai galima pavadinti paštu ant ratų: D. Balsaitienė į saloną sukrauna išrūšiuotas dėžes su korespondencija, taip pat siuntas, pardavimui skirtas įvairiausias prekes: vokus, kalendorius ir kitką.

Praėjusio antradienio rytą apie 10 val. su D. Balsaitiene susitinkame prie Lekėčių pašto, kurį ji atrakina vos pusvalandžiui, čia užsuka keli klientai, iš čia D. Balsaitienė sėda į savo pašto karietą, automobilį „Dacia“, ir pasuka į Šilo gatvę. Pašnekovė sako, kad apgalvotas maršrutas turi įtakos, kiek užtruks laiškininkės diena. Arčiausiai Danutės – planšetinis kompiuteris, kuriame surašytos šios dienos užduotys, adresai, kur šiandien privalu nuvykti ir įteikti siuntas, pas ką reikia užsukti ir paimti laišką ar siuntą, o kur tik įmesti į pašto dėžutę laikraštį ir pan.

Sustojusi prie vieno Šilo gatvės gyventojo, laiškininkė iššoka iš automobilio, į pašto dėžutę įmeta laišką, į kito gyventojo pašto dėžutę įkiša prenumeruojamą rajoninį laikraštį. Trečiajame kieme ji jau nešina siuntiniu, Draugystės gatvės gyventoja Ieva užsisakė knygą, kadangi siunta didelė, ją laiškininkė, laikydamasi saugaus atstumo, perduoda gavėjai į rankas, o kitą korespondenciją, net ir registruotą bei siuntinius, kurie telpa į pašto dėžutę, laiškininkė deda į pašto dėžutę, taip išvengdama kontakto su žmonėmis.

„Labai patogu, kuomet siunta atvežama į namus, pašto paslaugos yra pigesnės. Karantino metu ypač daug prekių užsisakau, jei tik pašto paslauga yra įtraukta į siuntimą“, – sako lekėtiškė Ieva.

D. Balsaitienė primena, kad mobilų laiškininką gyventojai į namus gali išsikviesti telefonu 8 700 55 400. Mobilusis laiškininkas, atvykęs pas klientą į namus, gali pristatyti siuntas, korespondenciją, suteikti siuntos išsiuntimo paslaugą, užsakyti prenumeratą, parduoti tam tikras prekes, jam galima sumokėti mokesčius.

Teiraujamės, kokia buvo jos darbo pradžia, kai gyventojai sužinojo, kad nebelieka ilgus metus gyvavusių pašto skyrių ir daugeliui vietos žmonių pažįstamų pašto darbuotojų.

„Iš pradžių žmonės buvo pikti. Kai pašto skyrių uždarė, nežinojo, kas jų laukia, kur reikės kreiptis. Manau, kad šiandien klientų mažėja. Žmonės vis dar prenumeruoja rajoninę spaudą, „Lietuvos rytą“, „Vakaro žinias“, „Savaitę“, – pasakoja pašnekovė.
Ji primena, kad privalu kiekvienam gyventojui turėti tvarkingą pašto dėžutę, tačiau, anot jos, toli gražu ne visi turi tokias.

„Vis dar problema – palaidi gyventojų šunys. Esu tik vieną kartą nukentėjusi, tiesa, nežymiai. Vis dar painiava su adresais, kuomet gyventojai nurodo vardą ir pavardę bei miestelio pavadinimą, tačiau nei gatvės, nei pašto kodo“, – pasakoja pašnekovė.

D. Balsaitienė sako, kad prieš Kalėdas ypač padaugėja siuntų. Paklausta, kas jos darbe sunkiausia, laiškininkė sako, kad dabar didelių sunkumų nepasitaiko, šypsosi sakydama, kad mobilios laiškininkės darbas įdomus, nemonotoniškas, tenka nuolat judėti ir skubėti.


Irma Jakštienė kriūkiečiams spaudą pristatyti stengiasi kuo anksčiau, kaip pati juokauja, kad ryte prie puodelio kavos žmonės galėtų paskaityti. D. Pavalkio nuotr.

140 km per dieną

I. Jakštienė mobiliąja laiškininke dirba Kriūkų miestelyje ir jo apylinkėse. Jos aptarnaujama teritorija driekiasi nuo Joginiškių link Paluobių, Tervidonių, Piesčių, Kretkampio. Kasdien automobiliu ji sako nuvažiuojanti labai įvairius atstumus.

„Būna ir 140 kilometrų“, – teigia ji.

Pašnekovė pripažįsta – mobilios laiškininkės darbas iš pradžių buvo nelengvas vien todėl, kad teko mokytis dirbti planšete.

„Kol mane įšnekino imtis šio darbo, bet dabar grįžti prie popierių tikrai nenorėčiau. Dirbti nenorėčiau ir su savo automobiliu, kuris nuolat gesdavo, todėl tekę ir vyro, net kaimyno pasiskolinti. Šiandien esu aprūpinta nauju automobiliu, darbo apranga“, – džiaugiasi I. Jakštienė.

Ji pripažįsta, kad šiek tiek sunkiau buvo pirmosiomis darbo dienomis dar ir todėl, jog nežinojo teritorijos, kurią perėmė iš trijų laiškininkių (dabar aptarnauja viena), nepažinojo žmonių. Ji dėkojo ankstesnei laiškininkei Sonatai Bieliukienei, kuri kone dvi savaites Irmai rodė kelius pas klientus.

Teiraujamės, ar mobilūs laiškininkai netapo labiau siuntų išvežiotojai? Pašnekovė sako, kad vis dar daug korespondencijos.

„Korespondenciją susirūšiuoju, štai šiandien vien „Sodros“ laiškų apie 40. Į atskirą dėžę susidedu paprastus laiškus. Šiomis dienomis žmonės jau nori įsigyti kitų metų kalendorių“, – rodo dėžėse surūšiuotą korespondenciją.

I. Jakštienė pasakoja, kad šiuo sunkiu pandemijos metu žmonės ir į laiškininkus žiūri kitomis akimis.

„Nunešiau šiandien vienam gyventojui į namus pensiją, pamatė mane, taburetę į lauką išsinešė, kad turėčiau kur padėti... Jei reikia iš kliento parašo, visuomet paskambinam, pasiteiraujam, ar jis nėra saviizoliacijoje, prašome pasirašyti savo rašikliu, išmokos perduodamos pinigus įdedant į voką – laikomės visų įmanomų saugumo priemonių“, – darbo užkulisiais dalijosi moteris.

Ji priduria, kad atnešusi į namus siuntinį, jei vieną dieną namuose žmogaus neranda, palieka jam pranešimą, o jis visada gali jai paskambinti ir ji mielai siuntinį jam pristato kitu metu.

I. Jakštienė neslepia, kad yra žmonių, kurie ir šiuo laikmečiu kviečia užeiti į namus, ypač vieniši gyventojai laiškininko laukia dar ir todėl, kad nori nors trumpai šnektelti, sako dažniausiai paklausia, kas kaime mirė arba gimė. Spauda iš Irmos rankų pas prenumeratorius patenka apie pusę devynių ryto, dažnai mobili laiškininkė grįžta jau sutemus.

„Dirbu mėgstamą darbą, man patinka bendrauti su žmonėmis. Mano uošvienė pašte išdirbo daugiau nei 30 metų, dar su arkliuku vežiodavo korespondenciją, tai tarsi tęsiu tradiciją“, – pasakoja pašnekovė.

Nuo praeitų metų Šakių rajone dirba 12 mobiliųjų laiškininkų. Pasiteiravome Lietuvos pašto atstovų, ar pasiteisino mobilieji paštininkai, ar sulaukia kokių nusiskundimų iš gyventojų. Lietuvos pašto Tinklo padalinio direktorius Jonas Sadauskas atsako: „Tai vienas sėkmingiausių Lietuvos pašto projektų. Įgyvendinę jį galime užtikrinti šiuolaikines pašto paslaugas net ir atokiausių vietovių gyventojams, tai ypač svarbu vyresnio amžiaus gyventojams, kuriems neretai kelionė iki pašto skyriaus tampa iššūkiu. Dabar paštas atvažiuoja į namus. Pokyčiai pradžioje dažnai kelia abejonių, tačiau dabar mobilieji laiškininkai sulaukia daug gerų žodžių.“